Tahir Shah: Kalifo rūmai

Tahir Shah Kalifo rūmaiKasablanka – tai miestas, pilnas staigmenų. Vos atvykus atrodo, kad tai šiuolaikinis metropolis. Bet neilgai trukus pradedi įžvelgti daugiau ir padarai išvadą, kad visi naujamadžiai pastatai ir naujieji turčiai – tai tik fasadas, dengiantis senas šiurkščias tradicijas. Paskui pradedi matyti, kaip senovė maišosi su modernybe, ir vėl pradedi viskuo abejoti.

Na vis traukia mane ta arabų kultūra, ir viskas. Tai va dar vieną knygą pasirinkau, kad eilinį sykį išgyvenčiau kultūrinį šoką. Tik ne, šįkart tai nėra apie vargšes musulmones, įkalintas po vyrų padais. Šįkart pasiturintį europietį, nusprendusį atsikelti gyventi į Maroką, įkalina jo paties samdomi tarnai! Žodžiu be įkalinimų čia niekaip… Žinoma, kalbu perkeltine prasme, ir mano subjektyvia nuomone, niekas Tau ant galvos negali užlipti, jei pats to neleidi. Tuo tarpu knygos autorius, nors ir yra afganų kraujo, toks nesakysi, kad turėtų būti naivus išlepintas kvailelis, elgiasi būtent taip, tarsi toks būtų. Sargas jam aiškina, kad tualete gyvena džinas, kuriam nepatinka, kad šeimininkas čia atlieka gamtinius reikalus ir stovėdamas prie durų visiems šeimos nariams aiškina, kiek laiko čia dera užsibūti ir kiek popieriaus naudoti. Sargas neatrakina vieno kambario durų, nors pats naktimis jame lankosi, ir šeimininkui nieko tokio. Sargas sako, kad džinams patiktų, jei šeimininkas nueitų į skerdyklą ir pasiteptų kaktą šviežiai paskersto buliaus krauju, šeimininkui tai atrodo šlykštu, bet, teisingai atspėjai, jis vis viena tai daro! Ir dar išleidžia nemažai pinigų, kad pasamdytų būrį egzorcistų, kurie jo namuose kelias dienas svaiginasi narkotikais ir papjauna ožį, su kuriuo šeimininko dukrelė spėjo susidraugauti. Na žodžiu, jau tikriausiai supratai, apie ką knyga.

Žiauriai mane nervino visa laiką tas kvailas naivumas ir nuolankumas, todėl pikdžiugiškai smagu buvo skaityti apie visas nesėkmes remontuojant namą ir panašiai. Maždaug taip jam ir reikia. Nors autorius teigia besiverčiantis rašytojo amatu, nepasakyčiau, kad man būtų palikę kažkokį įspūdį vaizdų, garsų, kvapų, kuriais turtingas Marokas, aprašymai. Tiesiog viskas prėska ir banalu. Tiesa, keliose vietose privertė nusišypsoti gyvai atpasakoti dialogai su vietos gyventojais, bet čia ne rašytojo šmaikštumo nuopelnas, o jo sutiktų pašnekovų.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 6.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 2

1 komentaras

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

Ramutė
2014 07 21 | 13:43

Skaičiau! Labai tinkamoje vietoje, Egipte per atostogas. Taip, autoriaus nuolankumas glumino. Bet gal čia mes, lietuviai, tokie karingi… Ir pareigingi maksimalistai, kuriems viskas turi būti laiku, tvarkingai, teisingai – beveik truputį “vokiškai”. Tačiau ir aš iš knygos tikėjausi daugiau nei gavau. Nors žinios apie “tadelakt” man buvo naujovė. Pasirodo, ateina į madą, bet man netiktų… Kremais ištepliočiau, o nevalia riebaluoti. Neseniai perskaičiau ir knygą prisiminiau: http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/naturali-vonia-marokieciu-pamokos-padedancios-atsisveikinti-su-cheminiais-valikliais.d?id=65209973

Palikti atsakymą