Loading posts...
  • Jens Christian Grøndahl: Kitokia šviesa

    Kiekvieną kartą tas pats suartėjimo ir atstūmimo šokis. Ateik, neik, suprask mane, nesikišk. Visų motinų, visų dukterų karo ir meilės šokis. Ji nesupranta savo dukters, nesupranta jos gyvenimo, kaip ir Viviana nesupranta…

  • Roberto Bolaño: Čilės noktiurnas

    O ar žinote, iš kur kilusi Ojdo pavardė? Neturiu nė menkiausio supratimo, atsakiau. Pamėginkit atspėti, pasiūlė jis. Iš Albanijos? Šalta, šalta, pasakė jis. Neturiu nė menkiausio supratimo, pasidaviau. Iš Suomijos, pareiškė jis.…

  • Lars Saabye Christensen: Įbrolis

    Mundusas uždeda ranką jam ant peties. – Ar žinai, ką reiškia „Mundus vult decipi“? – paklausia. Arnoldas šypsosi. Jis žino veik viską. – Pasaulis nori būti apgaunamas, – išberia jis. Mundusas aikteli…

  • Karl Ove Knausgård: Anapus pasaulio

    Galbūt visiems pasitaiko trumpai iškristi iš laiko, galbūt – niekam, nežinau. Bet mintis graži: kad turime savybių, kurios kiekvienam atrodo unikalios, dėl to ničniekam apie tai neprasižiojame. Dalykų, kurie mums visiems žinomi,…

  • Moteriškos blevyzgos

    Aš nežinau, kas tai yra – gal faktas, liudijantis, kad senstu: vis dažniau imu nebesusilaikyti ir užkalbinti nepažįstamus žmones. Kovoju prieš šį savo impulsą, nes (bent jau anksčiau) man nepatikdavo tokie šnekintojai,…

  • Jens Christian Grøndahl: Luka

    Meilę jis kartais palygindavo su muzika ne todėl, kad užeidavo poetiška nuotaika. Bet meilė tokia pat neregima ir nesuprantama, gal dėl to, kad nėra ko suprasti. Beasmenė atmainanti jėga, randanti sau kelią…

  • Jorge Luis Borges: Smėlio knyga

    Mirtis (arba jos užuomina) pripildo žmonių gyvenimą kilnių jausmų ir prasmės. Jausdamiesi netvarūs, žmonės atitinkamai ir elgiasi; kiekvienas jų veiksmas gali būti paskutinis; nėra veido, kuris nesutirptų, kaip sutirpsta sapnuoto veido bruožai.…

  • Jean-Paul Sartre: Brandos amžius

    Aš mėgstu savo žalias užuolaidas, man patinka vakarais pakvėpuoti savo balkone grynu oru ir nenorėčiau, kad kas nors pasikeistų, man patinka piktintis kapitalizmu, bet nenorėčiau, kad jį sugriautų, nes tada nebeturėsiu dingsčių…

  • Pirmadienis po

    Guodžia nebent mintis, kad gal aš tiesiog tose vietose, kur atostogauju, labiau atsipalaiduoju, daugiau pramogauju, stipriau mėgaujuosi gyvenimu, o jei ten gyvenčiau, kasdienybės ir rutinos šviesoje tos vietos nebeatrodytų tokios patrauklios, nors…

  • Jean-Paul Sartre: Siena

    Tą akimirką man pasirodė, kad prieš akis regiu visą savo gyvenimą, ir pagalvojau: „Visa tai prakeiktas melas.“ Gyvenimas buvo bevertis, nes pasibaigė. Stebėjausi, kaip galėjau vaikščioti, juokauti su merginomis: tikrai nebūčiau pajudinęs…