Oro uosto svaigulys
Prieš kažkiek metų mane įkalbėjo apsidrausti gyvybę bei sveikatą, o dabar aš pasvarsčiau – kas svarbiau – būti ištaigingai palaidotai ar ištaigingai pagyventi? Geriau sėdėti apsikabinus krūvelę pinigų susilaužius koją, ar už tuos pačius šlamančiuosius kol kas sveikomis (tfu tfu tfu) kojomis nukeliauti į kokią prašmatnią vietelę?
Sakau – noriu nutraukti draudimą. Jis (agentas gražiomis akimis) – ar tapote nemirtinga? (paskui jis kažkodėl labai greitai perėjo prie tujinimosi, nors aš jį mačiau pirmą ir tikriausiai paskutinį kartą)
Žinau, kad tokiais ketinimo nutraukti sutartį atvejais jie turi žūtbūt privalo pasiūlyti man apsvarstyti visas įmanomas alternatyvas (jie netgi sutinka sumažinti mano įmokas iki juokingų penkiasdešimties litų), taigi iš anksto apsišarvavau, kaip sau maniau, mirtinai neatremiamu argumentu – kad jau pusantrų metų esu bedarbė ir bla bla bla. O jis sako (tas agentas) – o mes kaip tik ieškome poros darbuotojų. Gudruolis.
Kai man ima piršti darbą, aš su liūdesiu prisimenu visas pasaulio šalis, į kurias dar nenukeliavau. Nežinau, kas man yra su tom kelionėm. Labiausiai žaviuosi žmonėmis, kurie nejaučia nerimo arba jaučia pakankamai nedidelį jo kiekį ir geba spjovę į viską išvažiuoti kur nors, užsimetę ant pečių nedidelę kuprinytę ir jiems nekyla kankinančių klausimų o-kas-jeigu. Aš nesu tokia. Vos pradedu naršyti po pigių skrydžių tinklapius, iš karto nerimastingai įsivaizduoju save pasimetančią tarp terminalų, nespėjančią persėsti, sumokančią nesveikai per didelę kainą taksistui iš oro uosto ir tuomet atrodo daug patogiau rinktis kelionių organizatorių, bet aš visai nesižaviu žmonėmis, keliaujančiais su kelionių organizatoriais.
O kai kurie išminčiai visą gyvenimą nugyvena neiškėlę kojos iš savo kaimo ir tai nesutrukdo jiems perprasti visatos paslaptis.
O aš nei išminčius, nei keliautoja. Tik neapsidraudusi nerimastinga nedirbanti siela. Ak.
Hits: 0
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Dabar tau visi sakys, kad aha, štai ir užspaudė finansai, kad net draudimo nutraukimui atsirado rožinių argumentų:))). Manęs tai taip niekada ir neįtikino, kaip galima mokėti už kažkokį “o jeigu” bei “galbūt”. O kai kiekvieną kartą pagalvojusi apie galimybę eiti į darbą vis dar pašiurpstu nuo minties, kiek dėl to prarasčiau – vadinasi dar ne laikas. Nes kai buvo laikas – lėkiau ant sparnų kiekvieną rytą. 🙂 Gerų kelionių 🙂
O Tau (galiu tujinti?) nėra minties, kad kuo toliau, tuo labiau Tu nenorėsi dirbti ir tiesiog negrįši į darbo rinką. Skaitinėsi sau, keliausi, sodyboje deginsies ir …viskas.
Kaip vyksta Tavo darbo paieškos – intensyviai, atmestinai ar banguojančiais periodais (ieškai, dalyvauji pokalbiuose ir vėl koks mėnuo tuščias)?
O man nėra nuostabesnio jausmo kaip jaudulys prieš kelionę! Ir nesvarbu, suplanuota ji ar ne. Jaudulys yra visada. Ir būtent ši jaudulio garantija padarė mane kelionių narkomane. Kažkaip galvoju, kad ir tau iki to nedaug trūksta, tiesiog reikia gauti pirmąją jaudulio dozę 😉
Tiesa pasitikslinsiu – mėgstu savo suplanuotas keliones arba visai nesuplanuotas, apie kelionių agentūrų suplanuotas keliones aš nekalbu 😉 nes iš tikrųjų niekada tokios ir neturėjau 🙂
Kelionės 🙂 Ech, po kelių dienų ir aš keliu sparnus. Kelionė lyg ir planuota, lyg ne 🙂 Kuo daugiau kylu į pasaulį, tuo mažiau lieka jaudulio. Nes kartais tai rodos įprasta 🙂
Salomėja, aš irgi pati nesuprantu, kaip mane kažkada įtikino apsidrausti… Man tai panašu į kažko pirkimą išsimokėtinai, tik prizą gausi arba greitai, arba po keturiasdešimt metų 🙂 Kažkokia nesąmonė!
Ashtroka, labai mielai prašom tujintis 🙂 Ne, minties, kad negrįšiu į darbo rinką, nėra, nes pažįstu save ir žinau, kad esu be galo atsakinga moteris ir kol esu sveika bei įgali, niekuomet neužkraučiau savęs išlaikymo naštos kitam žmogui. Kol kas turiu tam tikrų pajamų (nuomoju butą) ir santaupų, taigi galiu sau leisti lakstyti vėjais, paskui kažkada planuosiuos vaiką ir prieš jį turėdama norėsiu užsidirbti motinystės pašalpai. Mano darbo paieškos kol kas labai periodiškos ir trikdomos gerų orų (tarkim, dabar sau sakau, kad ieškosiuos rudenį)
Evelina, bet mano jaudulys mažumėlę per didelis vadintis jauduliu. Jis vadinasi Nerimas… Aišku, paikai čia teisinuosi 🙂
Dieter, sėkmės Tau! Aš pastebiu, kad kuo toliau, tuo dažniau, danguje matydama lėktuvus, imu nepaprastai pavydėti jų keleiviams…
Na, aš gyvybę ir sveikatą draudžiausi su tolimesne ir mažiau savanaudiška perspektyva. Kadangi tikiuosi kada nors sulaukti vaikų, draudžiausi su mintimi, kad jeigu kas nors man nutiktų, vaikai ir vyras turėtų šiokią tokią paspirtį. Nors apskritai tai santaupos “juodai dienai” taip pat egzistuoja…
Aš ir pačios planuotoms kelionėms apsidraudžiu. Sumos juokingos, apsidrausti galima internetu, o vis ramiau dėl gydymo išlaidų ar net daiktų praradimo… Tiesa, dabar nebereikės – turiu super puper kreditinę kortelę.
Reziumuojant – aš atsargi 🙂
Gyvenime nebuvau apsidraudęs ir net nežadu, ta pati PSD skola pas mane vis kapsi ir kažkaip visiškai nusispjaut, bet kas apsidraudęs tai gal ir idėja eit neva atsisakyti draudimo ir ta proga sumažintu įmokas 😀
As irgi niekad nekeliavau su kelioniu organizatoriais ar per agenturas, visada pati 🙂 Tarkim viena savaitgali sugalvojau skrist i Kuba, pirmadieni susiradau bendrakeleve, suradau pacius pigiausius imanomus lektuvo bilietus (kiti bilietai kainavo 3-5 kartus daugiau) ir pirmas dvi naktis kur nakvoti. Ir viskas, jau ta pati menesi mes megavomes saule, mango, draugiskais zmonemis, salsa, kokteliais ir tt… 🙂 Tiesa, dar labai daug skaiciau apie Kuba pries skrendant, nes kai ka reikia zinoti, pries ikeliant koja i sali savarankiskai.
Beje, kazkada kai apie lesiu sriuba rasei ir apie blenderi, rasiau, kad jo neturiu… Dabar galiu pasigirti, kad nusipirkau BLENDERI! 🙂 Nepaisant to, kad gyvenu jau ketvirtoje salyje ir zinau, kaip sunku kraustytis, kai turi daug daiktu… Bet noras gamintis savus koktelius ir trintas sriubas nugalejo, tai dabar esu labai patenkinta 🙂 Net galvoju, ka cia dar nusipirkus, gal lygintuva, gal puoda… 🙂
Su kelionėmis – reikia tiesiog važiuoti ir kuo toliau tuo mažiau to nerimo lieka. O ir problemos pradeda atrodyti ne tokios svarbios. Iš ties tiek nepataikius į terminalą, tiek sumokant kosminę kainą už taksi gresia vien tik finansiniai nemalonumai, ir tai ne milijoninėmis sumomis. Bet kokiu atveju gerų kelionių!