Nacionalinis diktantas. Smagiausias ištiktukas.

Kadangi įvedus į didžiojo G paieškos langelį junginį „nacionalinis diktantas” vienas pirmųjų rezultatų yra pernykštis mano įrašas apie šį įvykį, susilaukiau netgi piktuoliškų kaltinimų klaidinant skaitytoją dėl šiemetinio diktanto rašymo datos. Taigi, didžiai gerbiamieji, 2009-aisiais gražiu tikslu plunksnas krebždinsime sausio 24-ąją, kitą šeštadienį, vienuoliktą ryto. Jau užsiregistravau.

O kaip pernai rinkome gražiausią lietuvišką žodį, kuriuo tapo čiaudulinis „ačiū” („dėkui” man daug arčiau širdies), taip šiemet balsuojame už smagiausią ištiktuką. Mano kasdieninėje kalboje nepakeičiamas yra „miau”, nepaisant alergijos katėms. Ankstesnis šuo ypatingu būdu reaguodavo į mano miauksėjimą – pasiusdavo taip labai juokingai, šokdavo ant pilvo su priekinėm letenom ir visaip kraustydavosi iš proto, tai man buvo tarsi pasiteisinimas nesiliauti. Dabartiniam augintiniui šis garsas nesukelia jokių emocijų, bet vis viena jį skleidžiu. Padeda atsiriboti nuo aplinkos. Tai žodžiu balsuosiu už miau. Murkt gal dar nieko būtų. Bet vis viena išrinks ką nors nuobodaus.

Negi iš tikrųjų pagal skambesį nors vienam žmogui gražus „ačiū”? Beveik kaip „apči”.

Tiesa, gi turiu keistumą, kuris nepažįstamus sutrikdo – man pradėjus čiaudėti, jie puola draugiškai linkėti sveikatos ir viso kito, bet tas mano procesas susideda iš minimum septynių-aštuonių čiauduliukų, ir jie spokso stebėdamiesi. Dar vaikystėje, pamenu, tėtis skaičiuodavo ir fiksuodavo rekordus, dabar kolegės ypač žavisi, sako, kad mano čiaudulys labai mielas, kaip katytės. Miau.