Michel Houellebecq: Pasidavimas

Muzika lygiai taip pat kaip ir literatūra gali sukrėsti, sukelti emocinį lūžį, aukščiausio laipsnio liūdesį ar ekstazę. Dailė, kaip ir literatūra, gali iššaukti nuostabą, pakeisti mūsų pasaulio suvokimą. Tačiau tik literatūra gali mums suteikti pojūtį sąlyčio su kito žmogaus vidujybe, su visu jos turiniu, jos silpnybėmis ir didybe, jos ribomis, menkumu, įsitikinimais; su tuo, kas žmogui neduoda ramybės, jį domina, jaudina ar atstumia. Tik literatūra leidžia užmegzti ryšį su mirusio žmogaus protu, atviresnį, visapusiškesnį, gilesnį netgi nei per pokalbį su draugu; kad ir kokia gili ir tvirta būtų draugystė, kalbėdamiesi niekada neatsiveriame taip stipriai, kaip priešais baltą lapą kreipdamiesi į nepažįstamą adresatą.

Labai reali ir labai artimu laiku galinti realizuotis distopija apie tai, kaip Europą užvaldo islamas. Ir ne Islamo valstybės teroristai užgrobia valdžią, o Prancūzijoje demokratiškų rinkimų keliu musulmoniška partija išrenkama. Tačiau knyga labiausiai įdomi ne politiniais niuansais, o tuo, kaip perversmas ir galiausiai pasidavimas įvyksta išsilavinusio prancūzo, universiteto dėstytojo, galvoje – kaip iš uolaus ateisto jis atsiverčia į islamą.

Taktiškai tylėjau; kai tylime taktiškai, žvelgdami pašnekovui į akis, sudarydami įspūdį, jog tikime jų žodžiais, žmonės kalba. Jiems patinka, kai jų klausomasi, – tai žino visi tardytojai; tardytojai, rašytojai, šnipai.

Moterims pamažu, patyliukais atimama teisė į švietimą, vyrai vėl įsiviešpatauja, kaip ir buvo gyvenama Europoje Viduramžiais, Krikščioniškosios bažnyčios klestėjimo laikotarpiu. Labai realu, kad islamas greitu metu išgyvens savo gražiausius metus ir tai darys ne tik arabiškuose kraštuose… Baisu, bet tikrai realu. Žodžiu, šis romanas priverčia ne tik susimąstyti, bet ir pagrįstai išsigąsti.

– Esmė ta, – tęsė Redižė, – kad didžioji dalis žmonių gyvena nesirūpindami dėl šių klausimų, juos laiko pernelyg filosofiškais; apie juos mąsto tik tie, kurie susiduria su tragedija – sunkia liga, artimo žmogaus mirtimi. Iš tikrųjų taip yra Vakaruose; nes likusiame pasaulyje būtent dėl šių klausimų žmonės miršta, žudo vienas kitą, pradeda kruvinus karus – ir taip nuo pat žmonijos pradžios: žmonės tarpusavyje kovoja dėl metafizinių klausimų, o ne dėl demografinio augimo rodiklių, ir net ne dėl medžioklės plotų pasidalinimo. Tačiau iš tiesų ateizmas nėra tvirtai įsišaknijęs net ir Vakaruose. Kai su žmonėmis kalbu apie Dievą, paprastai pradedu parodydamas jiems knygą apie astronomiją…

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.