Brené Brown: Netobulumo dovanos

Mintis, jog galime rinktis būti autentiški arba ne, nuteikia mus ir optimistiškai, ir pesimistiškai. Mes jaučiame džiaugsmą, nes vertiname tikrumą ir natūralumą. Daugeliui iš mūsų patinka šilti, paprasti, atviri žmonės ir mes trokštame būti tokie patys. Mes jaučiame neviltį, nes, netgi daug nemąstydami, daugelis iš mūsų suprantame, kad elgtis autentiškai visuomenėje, kuri diktuoja mums viską – pradedant tuo, koks turi būti mūsų svoris, ir baigiant tuo, kaip turi atrodyti mūsų namai, – yra be galo sunkus žingsnis.
***
Aukoti tai, kas esame, dėl to, ką apie mus manys kiti žmonės, tiesiog neverta. Tiesa, ugdydami autentiškumą galime sukelti šiek tiek skausmo aplinkiniams, bet galiausiai ištikimybė sau yra geriausia dovana, kokią tik galime padovanoti mūsų mylimiems žmonėms. Kai lioviausi stengtis visiems būti viskuo, galėjau skirti daugiau laiko, dėmesio, meilės ir artumo savo artimiesiems.

Apie Brené Brown ir nuostabias jos knygas esu skaičiusi ir girdėjusi ne iš vieno šaltinio, kurio nuomonę gerbiu ir kuria pasitikiu. Tad vis magėjo pačiai išbandyti, ar jos tikrai tokios nuostabios. Deja, manęs šioji nesužavėjo. Net nežinau kodėl. Nėra joje jokių nesąmonių, nepagrįsto motyvacinio šlamšto ar nusisvaigimų į kitas dimensijas, autorė – patikima mokslininkė, ir tai jaučiasi jos kalboje, tačiau knyga, nors ir parašyta jautriu asmeniniu stiliumi, nepalietė manęs, nesuteikė kažkokių ypatingesnių įžvalgų ir apskritai, sakyčiau, nieko naudingo man nedavė.

Džiaugsmas yra toks pat dygus ir aštrus kaip ir bet kuri neigiama emocija. Karštai ką nors mylėti, visa širdimi kuo nors tikėti, sveikinti kiekvieną prabėgančią akimirką arba rinktis gyvenimo būdą, nesuteikiantį jokių garantijų, – tai rizikingi žingsniai, susiję su pažeidžiamumu ar net skausmu. Jei nebesugebame iškęsti nemalonių jausmų, prarandame ir džiaugsmą.

Knygoje autorė pasakoja asmeninę istoriją apie gėdos ir perfekcionizmo įveikimą, autentiško gyvenimo paiešką, visas įžvalgas, kurias ji patyrė tiek kaip žmogus, tiek kaip mokslininkė, nagrinėdama šiuos jautrius ir asmeniškus mūsų vidinio gyvenimo aspektus. Jokių patarimų apie tai, kaip reikėtų įveikti ar skatinti tam tikras jausenas ir elgsenas, rašytoja nepateikia, tačiau galbūt kai kuriems skaitytojams padeda vien žinojimas, kad jie nėra vieninteliai tai patiriantys? Tačiau, pasikartosiu, nors knyga ir profesionaliai išdėstyta, manęs jos žodžiai niekaip nepaveikė.

Vidinė tyla nėra dėmesio sutelkimas į nieką, tai greičiau emociškai tuščios, rūpesčių nepripildytos erdvės sukūrimas ir leidimas sau jausti, mąstyti, klausti ir svajoti. Kai tik liausimės įsivaizdavę, kaip turėtų atrodyti vidinis tylėjimas, ir rasime būdą atlaisvinti savo prote šiek tiek erdvės, lengviau galėsime atverti širdį ir nugalėti kitą kliūtį vidinės tylos link – baimę. Kartais tai gali būti didžiulė, siaubinga baimė.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.