Margaret Atwood: Penelopiada. Mitas apie Penelopę ir Odisėją
Žinoma, įtarinėdavau, kad jis nepatikimas, viliūgiškas, gudrus – kaip čia pasakius? – neskrupulingas, bet nekreipdavau dėmesio. Tylėdavau, arba jei prasižiodavau, tai giedodavau liaupses jam. Aš neprieštaraudavau, neužduodavau keblių klausimų, nesistengdavau aiškintis esmės. Tais laikais norėjau laimingos pabaigos, o laiminga pabaiga būna tada, kai reikiamos durys užrakintos ir sąmyšių metu einama miegoti.
Dalykas, kurio tikriausiai apie mane nežinai, yra toks, kad jau seniai domiuosi antikos mitais. Studijuodama universitete net visą semestrą buvau Senovės Graikijos mitologijos kursą pasiėmusi, ir jo paskaitose buvo lygiai taip pat įdomu, kaip psichologijos, o kartais net įdomiau!
Mitas yra universalus pasakojimas, istorija, tam tikra prasme nutinkanti kiekvienam iš mūsų, todėl jo veikėjų motyvai yra artimi ir suprantami. Todėl kai pamačiau, kad viena mėgstamiausių mano rašytojų yra perpasakojusi seną gerą Odisėjo istoriją, tik iš Penelopės perspektyvos, čiupau net nemirktelėjusi.
Tiesą sakant, Penelopei anksčiau nesimpatizavau, iš Odisėjo mylėtų damų įdomiausia buvo gražioji deivė Kalipsė, atsimenu, net eilėraštį apie ją buvau sukūrusi. O kaip įmanoma dvidešimt metų ištikimai laukti vyro, kuris duodasi su visokiom sirenom, deivėm ir šiaip pakeliui pasitaikančiomis mergelėmis, man atrodė visiškai nesuprantama.
Gerai, kad Margaret Atwood yra tobulai talentinga rašytoja, gebanti kiaurai persismelkti į žmogaus psichologiją – jos dėka pajutau Penelopei artumą. Pirmuoju asmeniu pasakodama ištikimos žmonos simboliu tapusios moters istoriją nuo mažens iki pomirtinio gyvenimo užkulisių, autorė aštriai ir tiesmukiškai kalba apie moters padėtį visuomenėje, kuri, žinoma, šiek tiek pakito nuo antikos laikų, bet kai kurių dalykų mums dar nepavyko išgyvendinti.
Didelis dėmesys skiriamas ir dvylikos Penelopės tarnaičių, kurias Odisėjas su sūnumi Telemachu nužudo grįžęs iš savo ilgosios kelionės, balsui. Subtiliai atskleidžiama, kaip visgi esame linkę teisti be kaltės kaltus ir gėdinti aukas.
Nuostabus nedidelis kūrinys, tinkantis ir nesidomintiems antikos mitais, toks labiau feministinis ir psichologinis, nei istorinis, sakyčiau.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.
Hits: 23