Liepos šeštoji

Kažkaip užsikabinau už pamąstymų tema, ką vaikas, kuriuo buvau, pagalvotų apie suaugusią, kuria tapau. Atsimenu, kadaise per etikos pamoką braižėme savo gyvenimo liniją, kurioje reikėjo pavaizduoti praeities įvykius bei numanomą ateitį – kada ištekėsiu, susilauksiu vaikų ir taip toliau. Labai jau anksti save vestuvine suknia papuošiau ir vystyklais apkroviau – kokių dvidešim dvejų – trejų, berods, pagal planą, turėjau atžalų susilaukti – prašau, jau dabar vaikas mokyklai ruoštųsi… Ką, jei turėčiau galimybę susitikti su tuometine savimi, tai mergaitei atsakyčiau? Kad gyvenimas sudėtingesnis ir įdomesnis, nei ji manė? Ir kad jame yra žymiai daugiau ką nuveikti, nei jai atrodė?

Žinau, kad nuoširdžiai papasakočiau, kokia laiminga dabar esu, laimingesnė nei bet kada praeityje. Kadangi mane anksčiau nuolat kamuodavo įvairios baimės ir nerimas dėl ateities (dabar jie kankina tik mažais retkarčiukais), nuraminčiau pasakydama, kad viskas šimtu procentu bus gerai. Nes mane (mus?) saugo pulkas puikių angelų.

Ir kadangi niekas geriau už mane nežino, ko geriausia būtų šįkart gimtadienio proga man palinkėti, tai pasilinkėsiu pati – sąžiningiau pasitikėti tais angelais. Tikrai tikrai.

Beje, aš iš tiesų gimiau antradienį.

(Dar beje, gali padovanoti man litą, jei nieko kito nesugalvoji)