Knygos ir asmenybės mugėje
Buvau gi vakar Vilniuj, įsigijau gėrio, kurį galiu užsidėt ant savęs (FantasmAgorijoj) bei į save (Knygų mugėj).
Apie pirmąjį daug kalbėt nėra ko, demonstruoti reikia. Kadanors. O knygų mugėj buvo labai daug žmonių, dar daugiau knygų ir nuolaidų joms. Nebepanešėm, kiek visko prisipirkom! Kaip visada, žiūriu į susirinkusius žmones, ir tokia miela man ta publika! Seneliukai su išeiginiais kostiumais, dreduoti ir akiniuoti jaunuoliai; visų smagiausia matyti šeimas, pratinančias atžalas nuo mažens suktis tarp knygų, kvėpuoti spaustuvių aromatais ir linkčioti galva atpažįstant rašytojus. Nepamenu, kur skaičiau, bet mintis tokia: be duonos neužauginsi žmogaus, be knygos neužauginsi pilnaverčio žmogaus. Na maždaug. Tai džiugu rytdienos šventės išvakarėse pasakyti, kad lietuviai tikrai augina nuostabias būsimas asmenybes.
O dar buvom Parulskio knygos pristatyme. Autoriaus teigimu, tokiuose renginiuose jis jaučiasi kaip minios valgomas tortas, kurį po to išvems. Nors šis sakinys buvo ištartas pabaigoje, būtent toks jausmas manęs neapleido viso pristatymo metu. Yra žmonių, kurie mėgaujasi minios dėmesiu, Parulskis šiuo atveju tikrai atrodo jų priešingybė. Tas nejaukumas sėdint ant scenos prieš šimtus akių, kurie juoksis, jei nusišnekėsi, ir nevengs žiovauti neužsidengdami burnų, jei pasirodysi nuobodus, buvo ypatingai nuoširdus. Vėlgi aš su tais savo akių kontaktais: į publiką per visą pristatymo valandą rašytojas pažvelgė vieną vienintelį kartą ir tai truko ne ilgiau nei dešimt sekundžių. Man netgi buvo smalsu, kaip taip ištverti nepažiūrint?
Tai žodžiu viskas labai patiko, dabar jau reikia eiti skaityti, ko prisipirkau!
Hits: 0
4 Komentarai
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
Ir aš ten buvau, alu midų gėriau, į Delfi objektyvus pakliuvau 🙂
Žmonių tai gal kiek mažiau nei ankstesniais metais – prie bilietų eilių praktiškai nebuvo. Labai smagus renginys.
Žmonės gal protingesni šiais metais buvo ir iš anksto bilietais apsirūpino 🙂 o renginys tai tikrai vertas dėmesio.
Žinok, Parulskis visada toks ir visas toks 🙂
Teko mokytis pas jį su juo rašyti ilgai ir tikrai ne nuobodžiai. Džiūvo merginos iš meilės jam ir dėmesio noro, o jis sugebėdavo per visą paskaitą akių nepakeltį kalbėdamas arba žvilgsniu skyles lubose badyti, dargi amžinai išrausdavo pusė jo veido ir sakydavo jis “sutriko mano parasimpatinė sistema”.
Jis toks. Tas nejaukumas būti čia prieš visus ir kartu su visais yra savotiška ironija ir pašaipa. Tik šaiposi jis iš mūsų, tų – žiovaujančių, išeinančių, klausančių, klausiančių.
O tą tortą aš supratau kiek kitaip: buvo tame kurse bent trys įskaitant ir dėstytoją dar vieną, kuri nuolat dėl jo džiūvo ir seilėjosi, saldinosi, dažėsi ir kvėpinosi. Tiek, kad net per gerklę lindo. Va man ta publika, kuri Parulskį gabalais ryja, nekramtydama ir per galvas lipdama kad tik daugiau gautų ir yra tokia, kuri tortą išvems. Aš per pusmetį neišvėmiau nei gabaliuko 🙂
O ir knygą tik vieną parsinešiau. Ir dar kokių 19 straipsnių į savo sąskaitą 🙂
parodyk fantasmagorija…