Klykiančios žuvėdros balsu rašau

Pliaupiant tragikomiškiems lietums ir spiginant tūkstančiams saulių susodinu visus savo buvusius mylimuosius (ar įmanomas toks žodžių junginys? mylėti+būtasis laikas?) ant melsvo suolo ir kvočiu žerdama šaltus purslus ant veidų: pasakykit, mielieji, kodėl galų gale ėmę mane pažinti puolat psichinių ligų diagnozes išrašinėti? Kas pasauly po velnių matė gryną pliusą arba nesužalotą minusą? Esu viskuo, kuo įmanoma būti, alpstu nuo savo įvairovės tokiom plius trisdešimt dienom, kaip ši, ir ką?

Mes esame niekas daugiau, tik kaukių rinkinys. Kas mėgsta išpardavimus, turi platesnį arsenalą. Aš moku greitai persirengti.

Visų iki vieno santykių pabaigą lemia rolės, kurias mums nusibosta vaidinti. Nes iki galo nesame kažkas išgrynintas, tikras ir nekintantis. Esu aš, kuri maivosi, aš, kuri eina plauti indų, aš, kuri šypsosi valydamasi dantis. Ir Tu esi geras, blogas, nenuspėjamas, joks. Praleisdami begales akimirkų kartu, nušlifuojame savo vaidmenis, pritaikydami juos vienas prie kito. Pradedam nuolat elgtis ir reaguoti tais pačiais būdais, kiekvienas išsišokimas suprantamas kaip iššūkis ir būna nuslopintas iš anksto numanomais metodais. Galiausiai tas nuspėjamumas įgrįsta iki negalėjimo ir užpuola idiotiškos viltys, kad su kitu žmogum viskas būtų kitaip. Nė velnio. Savo vaidmenis nešiojamės užsikišę kažkur tarp skilvelių. Giliai viduje.

Kliokia smailūs lietaus pliūpsniai, tylit jūs, mylimieji. Ką čia bepridursi mergaitei su bipoliniu afektiniu sutrikimu, praskiestu isteriniais priepuoliais ir pabarstytu švelniu šizoidiškumu. Eik nusnausk grožio miegelio, zuikuti.

Hits: 0