Kas atsitiko, kai nusprendžiau tapti laiminga

Prieš du metus perskaičiau Richardo Bacho „Iliuzijas” ir įnikau į savarankiškas neurolingvistinio programavimo studijas. Galbūt šie du dalykai atėjo į mano gyvenimą atsitiktinai, o galbūt viskas būtent taip ir turėjo įvykti? Tuo metu nesijaučiau pakankamai patenkinta savo gyvenimu, gi Bachas ir NLP pakuždėjo man, kad pati esu atsakinga už šią situaciją ir tik mano valioje yra pakeisti viską į taip, kaip noriu. Esmė – aiškiai suformuluoti savo norus, mintyse nuosekliai sumodeliuoti trokštamos ateities situaciją ir pajusti, kaip puiku joje būti. Skamba pernelyg paprastai, žinau; sakysi – o, jei viskas būtų taip lengva! Deja, šis darbas daug sunkesnis, nei atrodo, nes protas, dvidešimt kažkelis metus maitintas argumentuotais teiginiais, jog vien norėti ir tikėti neužtenka, vis nusodindamas svajones tai-ne-tavo-nosiai posakiais, kuo įnirtingiausiai priešinasi ir reikia išties nemažai stengtis, darant įvairius pratimus, kad pagaliau kažkas kaukolėje spragteltų ir nuoširdžiai patikėtum savo galiomis.

Man pavyko.

Kuo aiškiausiai savo mintyse sumodeliavau vaizdinį, kuriame mačiau save beprotiškai laimingą su mylinčiu vaikinu jaukiuose mūsų namuose, nes būtent taip suvokiu pilnatvės šerdį. Puikūs santykiai su šeimos nariais, smagūs ir suprantantys draugai, savarankiškumo suteikiantis automobilis, linksmas šuo bei galvos skausmo dėl kasdieninių finansinių išlaidų nebuvimas – gėris, kurį klijavau aplink. Dar buvau sugalvojusi tokį patikslinimą savo svajonei – kad norėčiau apsieiti be visų tų pirmųjų įsibėgėjančios draugystės seilėjimųsi – vaikščiojimų į pasimatymus, spėliojimų, kaip čia kas, patinku nepatinku ir panašiai. Šimtu procentu tikėjau savo ateities vizija. Ir spėk!..

Viskas būtent taip įvyko! Su didžiausiu apetitu sklaidau senus savo tinklaraščio įrašus, kai jau visa savo esybe nujaučiau su griausmu artėjant svajonių išsipildymą (šaunu, kad viską taip konspektavau), ir voilà! Jeigu NLP būtų ne psichologijos sritis, o bažnyčia, būčiau knapstomis bėgusi jon ir šlovinusi Tą, kurio dėka įvyko neįtikėtinai nuostabūs pokyčiai! Šiuokart visa kaltė teko man, mano tikėjimui ir įtaigingajam modeliavimui. Iki šiol nesu ištrynusi sesytės esemeso, kur ji rašo: ačiū, kad supažindinai mane su NLP, mano gyvenimas sparčiai gerėja!

Šį įrašą kuriu ne kaip neurolingvistinio programavimo reklamą, nes žinau, kad skirtingus žmones veikia skirtingi dalykai. Vienija tikėjimas. Jei esi šimtu procentų tikras, kad tradicinė medicina yra visagalė ir kompetetingam gydytojui paskyrus vaistų, nuo jų pasveiksi, taip ir bus. Net jei mielosios piliulės bus viso labo placebo, tarkim, kalcis, juk šimtai tyrimų įrodo placebo efektą. Jei Tavo arkliukas – ekstrasensai ir aiškiaregiai – valio! Nuoširdžiai tiki tam tikros religijos dievu – tik jis ir būtent jis Tau padės! Nes viskas yra Tavo galvoje. Sėkmės, nesėkmės, turtai, vargai, laimingi santykiai, vienatvė, – viskas! Tai suvokdama, pasirinkau laimę… Lygiai taip pat gali pasielgti ir Tu. Jei nori.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 0

1 komentaras

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

wriedna
2009 02 26 | 15:40

O aš ir galvoju:- iš kur tas panašus išjautimas? 🙂 Ech, Jovita, Jovita …. šypsau visu vidumi 🙂
Neskaičiau „Iliuzijų“, bet kažkaip intuityviai modeliuoju/programuojuosi 🙂 Tik, kaip ir rašai, yra nemenkai visokių trukdžių. Ar esi pastebėjusi, kad labai svarbu patikslinimai svajonei, kurie sutartyse būtų pažymėti maža žvaigždute (*papildomos sąlygos)? 🙂

PinkCity
2009 02 26 | 15:56

Hem, tikrai taip! Jei užsiprašai netikėtai gauti daug pinigų, tada nelaimingame atsitikime žūsta Tavo vaikas ir gauni nemažą sumą iš jo gyvybės draudimo kompanijos, kaži ar labai jau tais netikėtais pinigais džiaugsiesi…

lorencapelegrini
2009 02 26 | 16:11

žinai, aš tau pavydžiu. irgi projektuoju savo laimę, ir manau, kad sekasi labai gerai, išskyrus vieną dalyką. toje srytyje taip seniai nesiseka, kad aš jau praradau viltį, kad kada nors pasiseks. O gal kada nors?…

Auris
2009 02 26 | 16:15

Tavo postai tokie išsamūs. Kiti parašytu: “Užsiprogramavau. Esu laiminga/as” 😉

Agnė
2009 02 26 | 17:35

Įkvėpia ! 🙂

Tamagochi
2009 02 26 | 17:57

Labai džiaugiuosi už tave.

NLP šiaip vertinu įtariai ir dar nepraktikavau, bet va tokie išgyvenimai įkvėpia. Gal gali papasakoti daugiau? Ar tiesiog tavo blogo puslapiuose galima rasti?

PinkCity
2009 02 26 | 18:20

Geriau išgirsti tiesą iš profesionalų lūpų: lietuviškai, angliškai.

Deividas
2009 02 26 | 18:31

kitam įraše pareklamuok thesecret filmą ir knygą ;] žmonės mėgsta popsinę psichologija ;]

PinkCity
2009 02 26 | 18:51

Būtinai! Apie šį filmą – jau šeštadienį, įraše “Vasarį žiūrėjau”. Kantrybės!

Senegalo upė
2009 02 26 | 18:58

Jau gan seniai skaitau Tavo, Jovita, rašinukus. Vienas didelis gėris 🙂 Nebepamenu,kurį įrašą perskaičiau kaip patį pirmą, bet po jo nutipenau į virtuvę-išsikepiau obuolių pyragą ir pasijaučiau minimum kaip įsimylėjus. KAŽKĄ 🙂
Saldu. Visada būna saldu skaityt tave.
AČIŪ!!!!!

Stracciatella
2009 02 26 | 19:20

atsimenu, kaip pati buvau susidomėjus NLP:) bet gal per maža dar buvau tokiems dalykams…

yzzy
2009 02 26 | 22:46

man tai kazkokiau saviapgaudinejimu kvepia…

Archatas
2009 02 26 | 23:20

Aš irgi už! 🙂
Irgi prisiskaičiau smegenis plaunančių knygų, prisiklausiau išprotėjusių žmonių pasakojimų ir pradėjau tikėt visokiais burtais…

Archatas
2009 02 26 | 23:22

yzzy, tai ir yra savęs apgaudinėjimas. Bet lygiai toks pats, kaip kai sau kartoji, kad gyvenime nėra laimės, kad būtent tau niekada nepasiseks, kad tave persekioja vien kr*zės.. Tik tiek, kad sąmoningas.

Salomėja
2009 03 06 | 16:08

Ak, skaičiau tavo šį įrašą. Pagalvojau, kad reik man susimąstyt:). Nė velnio nesusimąsčiau, ale šiandien na taip nesidirba, taip nesidirba, kad laiko švaistymą darbe nusprendžiau padaryt įdomų ir perskaičau “Iliuzijas” e-formate. Pačiu laiku, pačiu laiku. Nes jau nusibodo būti nelaiminga, tik todėl, kad tuo esu įtikėjusi.

PinkCity
2009 03 06 | 16:21

Labai jau nevirškinu dalinti patarimų ir kištis į svetimus gyvenimus, juolab kai manęs niekas neprašo, bet visgi šįkart leisiu sau išsakyti kuklią nuomonę apie tamstos gyvenimą, kurio dalį išskaitau tinklaraštyje: jis yra nepaprastai įdomus, gyvas, nebanalus, žavus ir kunkuliuojantis, ir tos problemėlės, dėl kurių leidi sau pamurmėti, dažnai būna būdingos ir man, tačiau tai, kaip matai/matau gyvenimą, nulemia, ar jis yra raudonai žalias, ar žaliai raudonas. Nuvalkiota frazė, bet tokia teisinga! Sąmoningai suvokdama savo pasaulio nuostabumą gali(u) įnirtingiau juo džiaugtis, manau. Tai pirmyn!

Salomėja
2009 03 06 | 16:53

PinkCity,
aš apie tą patį. Kadangi moku pažiūrėt į viską iš šalies tai aš matau, kad mano gyvenimas ir laimingas, ir nenuobodus ir ir ir. Tik vat kartais užsiciklinu neigiamai. O vat teigiamai – niekada. Todėl gi galvoju, kad reikia šiek tiek prievartiniu būdu padirbėti (dėl to prievartinio, gal čia per žiauriai skamba, bet pamečiau tinkamesnį žodį).

PinkCity
2009 03 06 | 17:04

Sąmoningai kryptingu, sakyčiau 🙂

ausra
2009 03 18 | 18:14

dziugu kad zmones tampa laimingi… 😉

Urte
2010 01 10 | 15:59

noriu tiketi, kad tai imanoma. tik ne visada iseina:( gal gali parasyt, kokias NLP knygas skaitei ?

PinkCity
2010 01 10 | 16:32

Urte, daugiausia rėmiausi ne knygomis, o informacija, rasta mindgasmic.com 😉

Palikti atsakymą