Jun’ichirō Tanizaki: Raktas

Kaip nepaprasta tai, kad keturių tokių gudrių paslaptingų žmonių gyvenimai šitaip susipynę. Dar nuostabiau tai, kad mes visi keturi, apgaudinėdami vienas kitą, tuo pačiu vaisingai bendradarbiaujame. Kiekvieno mūsų galvoje savos pinklės, tačiau iš tiesų tikslas mūsų visų tas pats. Mes kaip įmanydami stengiamės tvirkinti Ikuko.

Japonų menas visuomet žavi tuo, kad jame mažiau reiškia daugiau, pauzės svarbesnės už garsus, o subtilūs nutylėjimai papasakoja žymiai daugiau, nei ilgiausios žodžių virtinės. Raktas yra būtent toks. Galėtum romaną pavadinti erotiniu, bet atvirai aprašomų sekso scenų čia neverta tikėtis. Sutuoktinių pora, jų dukra ir jai peršamas jaunikis žaidžia tokius rafinuotus žaidimėlius, tačiau viskas tarsi vyksta slapčia, apie nieką garsiai nekalbama, tik vyras bei žmona rašo savus dienoraščius, kurie ir sudaro knygą.

Prisipažinsiu, skaitant knygą nepaisant visų tų vojerizmų ir fetišizmų ji man pasirodė truputį nuobodoka dėl savo nuspėjamumo, jo labiausiai negaliu pakęsti meno kūriniuose, nes menas turi stebinti, sukrėsti, priversti kažką cinktelti viduje, tačiau pabaigoje viskas taip išsirutuliojo, kad reikėjo iš naujo permąstyti aprašytus įvykius ir tada jau galvojau gerai, gal čia ir tikrai neprastas romanas.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 7.