John Maxwell Coetzee: Jėzaus vaikystė

– Man toks mąstymas atrodo pasenęs. Pagal senąjį mąstymą, kad ir kiek ko turėtum, vis tiek nuolatos ko nors trūksta. Tą ko nors daugiau tu vadini aistra. Vis dėlto sutikčiau lažintis, kad jeigu rytoj tau būtų pasiūlyta visa aistra, kurios trokšti – pilnas kibiras aistros, tu bemat aptiktum kokį nors naują trūkumą, stoką. Šis amžinas nepasitenkinimas, ilgesys ko nors daugiau, to, ko trūksta, – tai mąstysena, kurios, mano nuomone, turime visiškai atsikratyti. Nieko netrūksta. Tas niekas, kurio, tavo manymu, trūksta, tėra iliuzija. Tu gyveni iliuzija.

Kuo toliau, tuo aistringiau susižaviu Coetzee kūryba ir jo talentu per paprasčiausius dalykus atskleisti svarbias filosofines tiesas, tiksliau kelti klausimus, kad patys susimąstytume apie tai, kas yra tiesa, o kas – tiesiog pripratimo reikalas.

Vaikų ir tėvų, moters ir vyro, vaikų ir mokytojo, dirbančio ir darbdavio santykiai, teisės, pareigos, privilegijos, ar viskas mūsų visuomenėje yra taip, kaip turėtų būti, taip, kaip geriausia?

Pagrindiniai veikėjai, atsikratę visų praeities prisiminimų, bando kurti naują gyvenimą utopinėje šalyje, tačiau visgi tam tikros įsišaknijusios nuostatos trukdo atvirai priimti kitokią tvarką, skirtingą požiūrį, pažvelgti į įprastus dalykus naujai.

Lengva ir įdomu skaityti, keliami klausimai vilioja į filosofinius apmąstymus.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 14

Pasidalinkite savo mintimis