Haruki Murakami: Vyrai be moterų

Man teko susitikinėti su moterimis, kurios buvo ir dailesnių veido bruožų nei ji, ir puikesnės figūros nei ji, moterimis, kurios turėjo geresnį skonį nei ji, buvo nuovokesnės nei ji. Tačiau visi šie palyginimai neturi jokios prasmės. Nes man jos buvimas yra ypatingas. Galiu net pasakyti, kad tai visa apimantis buvimas. Visi jos bruožai susipynę į vieną mazgą, ir aš negaliu jų po vieną traukti, lyginti ir analizuoti, kad štai čia ji kažkam nusileidžia, o štai čia kažką pralenkia. Visa, kas tame mazge, mane stipriai traukia. Lyg galingas magnetas. Tai logiką pranokstantis dalykas. 

Dar viena Murakamio apsakymų knyga, į kurią įkritau tarsi į svetimą egzotišką sapną ir išnirau nustebusi – kas čia buvo? Visas istorijas sieja paslaptingumas ir neištikimybė, vyro bandymas suprasti moterį, ją turėti ir mylėti. Visa tai vainikuoja paskutinis apsakymas, kurio vardu pavadintas ir visas rinkinys – „Vyrai be moterų„. Dramatiškai ir poetiškai kuriamas vaizdinys vyrų, kurie netenka savo gyvenimo moterų.

Smagu, kad šie apsakymai ilgesni nei skaityti praėjusiame rinkinyje – daugiau laiko susigyventi su pagrindiniu veikėju, įsijausti į jo būseną ir situaciją, patirti jo pasaulį. Na, o visa kita – kaip visuomet būdinga Murakamio kūrybai – katės, džiazo plokštelės, nesuprantamas moterų elgesys, ir, žinoma, mistika.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.