Gyvenu ir atostogauju!

Kaip žinia, įstojus į privilegijuotųjų pedagogų klaną, man priklauso visi du mėnesiai atostogų. Tai yra nuostabu, kadangi nereikia susiėmus už galvos dejuoti negalint apsispręsti, ar geriau atostogauti Graikijoje, ar lietuviškame pajūryje, ar kaime, ar kokiam kurorte, be to – jei Lietuvoje, tai už orus niekuomet negali garantuoti ir kartais sumautas lietus sugadina net ir geriausiai suregztus planus (Graikija yra Graikija, ten visada šviečia saulė, todėl ją ir pasirinkau gerai atostogų pradžiai, nes gera pradžia – pusė darbo, ak, bet juk įrašas apie atostogas, ne apie darbus, ak, atleisk man).

Taigi, po Graikijos dar mėgavausi rūpestingu močiutės dėmesiu jos sode, kur prinokę jau visų trijų spalvų serbentai – juodos, raudonos ir baltos, pastarieji – mano mėgstamiausi, vartosi cukinijos išpampusiais pilvais, o močiutė iš šviežių obuolių kepa patį kvapniausią pyragą. Betgi dabar dabar aš kuo puikiausiai leidžiu laiką ne kur kitur, o savo sodybėlėje, apsuptoje miškų. Ne viena dailiosios lyties atstovė išgirdusi, kad ketinu vienut vienutėlė gyventi vienkiemyje stebėjosi mano drąsa, o mama net sukūrė hipotetinę situaciją: o jei kas nors specialiai norės Tave išgąsdinti? Pavyzdžiui, kas, mama? Kiškiai! Šis variantas buvo šiek tiek realesnis už prieš tai buvusius gąsdinimus briedžiu, bet aš vis viena nebijau! Aišku, garsų čia netrūksta – bumsi obuoliai, paukšteliai, skrisdami pro šalį, kokią sausuolę šaką nulaužia, kankorėžiai krinta nuo milžiniškų eglių viršūnių – įsibaiminusiam žmogeliui kiekvienas krepštelėjimas gali su meškos arba pamišėlio maniako sėlinimu susiasocijuoti, bet man tai čia fantastiškai smagu.

Verduosi sriubytę iš kieme prisiskabytų rūgštynių, kompotų įvairovės restoranai gali pavydėti – rabarbarų, obuolių, agrastų, vyšnių, serbentų, kasdien pamėlyniauju ir paaviečiauju, voveraitės (grybai, ne pūstauodegės) pačios į kibirą su uogomis lipa, kai jas pakeliui randu, nes grybauti viena neinu – mano orientavimasis erdvėje yra kosminis, už penkių minučių nebežinau, į kurią pusę namai. Noksta noksta cukinijos jau ir mano darželyje, o bulves tai pokštaudama žiauriai vėlai pasisodinau, gal prieš Vėlines ir iškasiu ką. Pakvepinu savo gaminamus patiekalus šviežiai paskabytais bazilikais ir svogūnais, o naktimis miegu taip kietai ir saldžiai, kad greičiausiai neišgirsčiau net briedžio gąsdinimų, jei jis specialiai tai darytų. Žodžiu, atostogos fantastiškos, gerai, kad kartais nepamiršta ir palyti – nereikia vargintis ir su laistytuvu po daržus sukiotis. Taip kad, mama, gyvenu gerai! (kartais aš jai negaliu to pasakyti, nes sodybėlėje tarp tokių milžiniškų eglių ryšys mobilus ne visuomet būna).

P.S. Įrašas gavosi neiliustruotas, nes visi gerą valandą mane kankinę bandymai įkelti paveikslėlį baigėsi katastrofiškai nesėkmingai. Čia valdo ne technologijos, o gamta!