Françoise Sagan: Nebaigtas romanas

Juk gedulas turi tiek etapų. Pradedant jo žiaurumu, banalumu, kurie iš pradžių jus apsvaigina, o vėliau pažadina, pasmerkdami visiškam abejingumui, skatinančiam tiek pačius artimiausius, tiek tolimiausius laikytis “korektiškai”. Žodžiu, viskam tam, kas palieka mus pakrikusius, kone susierzinusius, bet po truputį vėl sujungia su gyvenimu ir nėra sielvarto dalis: su dienų eiga ir kaita, su akimirkomis, dabar keičiančiomis viena kitą be jo, be jos, be jūsų abiejų. 

Kūrinys, surastas praėjus keletui metų po rašytojos mirties – truputį padrikas, nenuoseklus, išmėtytas, surinktas iš gabaliukų. Galime tik spėlioti, kaip talentingoji Sagan būtų jį sutvarkiusi, kaip pabaigusi. Dabar ši užduotis teko jos sūnui – na, arba galima buvo nuspręsti visai romano neišleisti.

Visgi džiaugiuosi, kad pasirinkta leisti knygai išvysti dienos šviesą. Dėl savotiško padrikumo netgi įdomiau – tarsi slapčia žvilgčiotum į vienos šeimos gyvenimo akimirkas. O neužbaigtumo įspūdis žavi intriga, kad – kaip ir gyvenime – istorija gali išsirutulioti visiškai bet kaip, netikėtai, kad yra tūkstantis variantų galimų baigčių.

Žavus, prancūziškai koketiškas, sentimentalus ir truputį liūdnas – puikus trumpas skaitinys vasaros popietei.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 10

Pasidalinkite savo mintimis