Chuck Palahniuk: Nematomi monstrai

Didžioji dalis moterų pažįsta jausmą, kai kas dieną tampa vis labiau nematomomis.

Kūrinys, atitinkantis mano nuostabumo kriterijus – stebinantis ir nesiliaujantis stebinti iki pat pabaigos. Sumarmaliuotos siužetinės linijos – pradedama nuo pabaigos, vis šokinėjama laiku, kol papasakojami pagrindinių veikėjų gyvenimai nuo pat vaikystės iki keistų sutapimų dabartyje.

Tai štai koks tas kelias į didžiuosius atradimus.
Taip yra todėl, kad esame įkalinti savo kultūroje, šios planetos žmogaus būtyje, savo smegenyse. Su dviemis rankomis ir dviemis kojomis, kokias turi ir visi kiti. Esame taip įkalinti, kad bet koks įsivaizduojamas žingsnis išsilaisvinimo link taptų tik dar vienomis žabangomis. Viskas, ko mes norime, yra tai, ko esame ištreniruoti norėti.

Kalbama apie gyvenimo kraštutinumus, apie nelaimingų žmonių bandymus išjausti šį tą daugiau, nei iš jų tikisi tradicinė visuomenė su savo normomis, tradicijomis ir vertybėmis. Tuo šiek tiek priminė Genet kūrybą, kaip ir tai, kad kai kurie skaitytojai apibūdina Nematomus monstrus kaip sunkų, slegiantį, niūrų romaną. Man jis toks tikrai nepasirodė. Žinoma, čia nėra saldžios meilės istorijos užsidėjus rožinius akinius, tačiau knyga labai smagi, ironiška ir nepaprastai įdomi. Ypač sužavėjo rašytojo vyro sugebėjimas taip įtikinamai rašyti moters vardu, nepraleidžiant įvairiausių moteriškų smulkmenų ir išlaikant moteriško mąstymo braižą.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 10.