Mano rytai rytužiai, su šypsenomis, šviečiančiomis toliau, nei automobilio žibintai ir su klaikiai gyvais prisiminimais, nuolat primygtinai užplūstančiais šioje slogos stadijoje, apie topolių pūkus prie močiutės namų, vaikystėje mano nubrozdintais kelėnais, bei…

Tąnakt buvo šviesu. Ne kaip dieną, kai saulė išdavikiškai atskleidžia neištikimas mintis, ne kaip per pilnatį, kraupiai ir pasalūniškai – atskalūniškai, ne. Šviesa buvo mėlyna, lyg kas žaibą būtų sustabdęs ir palikęs…

Vasara arba bet koks metų laikas šiltuose kraštuose nuostabus tuo, kad suteikia kūno odai galimybę jausti daugiau, nei vilnonis megztinis ir džinsai. Mintys įsuka protą, fiziniai pratimai išmanština raumenis ir išlaisvina sąnarius,…

Sėdėjimas ant palangės apsikabinus kelius yra ne fizinė poza, o dvasinė būsena. Šilumą ir šaltį, namus ir laukymes, savą ir svetimą skiria tik plonytis stiklas, toliai sumažinti iki minimumo, ir tu mokaisi…

Neturėti nieko ant savo galvos, štai kaip tai vadinama, mielasis. Čiupti gyvenimą už klyno ir stebėti jo reakciją – ar mėgaujasi, ar raukosi, ar šypsosi nebyliai. Man rodos, pamišai, drauge miela. Iš…

Svaigiai geltonas vaikystės rytas, šiltai iki kaklo apsikamšius pūkuotomis svajonėmis, o sveikinantis su mėgstamiausiais žaislais burnoje juntamas pieno skonis. Plaukia plevena teliūškuoja praėjusių gyvenimų prisiminimai, baltais vatos kamuoliais išcukruoti, ir niekaip žodžiais…

Kai apšarmoję mašiniukai jaukiai miega prigrūstuose kiemuose, o jų šeimininkai ir šeimininkės, versdamiesi ant kito šono, sumurma kažką per sapnus jiems patiems nežinoma kalba, sėduosi už vairo, kolonėlėms liepiu švelniai kuždėti šviesiaplaukės…

O kaip aš galiu susikaupti, kai ant šviežių skardinių stogų virš mano galvos šoka tūkstančiai gražuolių dievų, apie ką aš daugiau galiu svajoti, jei ne apie ryškiai apvedžiotas jų akis, ir varpeliais…

Šiandien mane lengva priversti pakilti nuo žemės – pasinaudok proga, pasinaudok savo magiškomis galiomis, pasinaudok. Būgneliais, barškučiais, žvangučiais ir metalofonu. Rudens ryto melodija. Virpėdama skamba. Pripildo. Mūsų širdys, aptepliotos molingais purvais, pakraščiuose…

Voratinkliai sutankina blakstienas, sunarplioja mintis, apipina dienas ir pavakares klaidžiais nesusivokimo siūlais, viskas atrodo ne iki galo tikra, nes ir laikas srūva per greitai, nejaugi jau vėl ne už kalnų Kalėdos, imbieriniai…