Tas klaikus ilgesys planetos, iš kurios esu atvykusi

Voratinkliai sutankina blakstienas, sunarplioja mintis, apipina dienas ir pavakares klaidžiais nesusivokimo siūlais, viskas atrodo ne iki galo tikra, nes ir laikas srūva per greitai, nejaugi jau vėl ne už kalnų Kalėdos, imbieriniai sausainėliai ir vaisinės arbatos, o vairuodama aš bijau pati savęs, nes ne šimtu procentu gyvenu šiame pasaulyje, ir nereikalaukit doro šimtaprocentinio dėmesio, dalelę manęs negrįžtamai pasiglemžęs kosmosas.

Obuoliai krituoliai. Idealiai suklostytos visos dienos valandos. Tereikia paprašyti. Svaigus visų norų pildymosi jausmas. Ramu, kai tavimi rūpinamasi.

O kai skrieji šitaip kosmiškai greitai, pakelės žolės susilieja į gražius tautinius pynučių raštus (panašiai šitaip: >>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>> >>>>>>>>>), truputį ima svaigti galva ir kryžiuotis dešinės bei kairės akies matymo trajektorijos (ar žinojai, kad yra toks driežas tuatara, kuris realiai fiziškai turi trečiąją akį, kas leidžia manyti, jog… ai, nesakysiu), tada stengiesi dažniau mirksėti, bet tos pynutės prikausto dėmesį, ir dar mažiau jo lieka tokiems buitiniams dalykams, kaip kompoto virimas iš jau minėtųjų obuolių krituolių ir panašiai.

(och Tu rūpužėle, ką tik gavau elektroninį laišką, kad kažkokia boba nori nupirkti mano vestuvinę suknelę savo sūnui, kuris gyvena Nigerijoje; paskui sakyk gi, kad mano gyvenimas nėra keistas)