Labai svarbi turtingo žmogaus rūmų dalis buvo sodas. Geriausiu atveju ten teliūškuodavo tvenkinys, apsuptas rūpestingai prižiūrimų medžių ir gėlynų. Kaip žino kiekvienas sodą turintis laimingasis, praleisti dieną patogiai įsitaisius žaliuojančių medžių pavėsyje,…

Ir daosių uvei (neveikimas), ir hindusų akarma (neveikimas) kreipia į vidinį gyvenimą, į nesusitapatinimą su savo veikla. Tai, kas nutinka išoriniame pasaulyje, nėra pernelyg svarbu, bet labai svarbu tavo santykis su tuo,…

O Dieve aukščiausias, jo laukė tūkstančiai daiktų, stovėjo tūkstančiai sklidinų taurių! Nėra žemėje daikto, kurio nevertėtų nupiešti! Nėra pasaulyje moters, kurios nevertėtų pamilti! Tad kodėl egzistuoja laikas? Kam ta idiotiška kaita, kodėl…

Kai virš Tėbų leidosi saulė, ant kalkakmenio uolų žerdama paskutinius spindulius, ilga eisena nusidriekė per smėlį. Tarp kalvų vinguriuojančioje procesijoje pirmieji ėjo Aukštutinio ir Žemutinio Egipto viziriai, paskui Amono šventikai, o įdurmu…

Tomuko riksmas Robertui priminė jo paties bejėgiškumą: bedantės burnos niežulį, nevalingus galūnių trūkčiojimus, minkštą momenėlį, kuriame tūnančias smegenis buvo galima pasiekti mažiausiu nykščio spustelėjimu. Robertas prisiminė, kaip kadaise įsimindavo daiktus nė nežinodamas…

Drauge su dukra manyje gimė motina. Ir nors negaliu ja būti kiekvienam mažyliui, nuo šiol esu kiekvienos motinos sesuo. Anksčiau naujai sutiktų moterų klausdavau, kiek joms metų, o dabar domiuosi, ar turi…

Tarp tų dviejų laikų – viso ir nieko – lyg įsiterpęs kažkoks trečias sunkiai apčiuopiamas, sunkiai įvardijamas laikas – eilėraščių laikas, išsprogęs iš sielos žaizdų, vienatvės ir begalinio, beveik nepakeliamo Tėvynės ilgesio……

Nežinau, kodėl jos jausmai man tokie, nes juk pažinojo mane. Daugybę sykių išvadino mane niekam tikusiu. Aš iš tikrųjų niekad netroškau jokios kitos, tik jos. Bet tai yra daug. Manau, nedažnai moteris…

Netobulinant asmenybės, neįmanoma sukurti geresnio gyvenimo. Užsibrėžęs tokį tikslą, kiekvienas mūsų turi ugdyti savo asmenybę, prisiimdamas tam tikrą atsakomybę už Žmonijos likimą: mūsų pareiga – padėti tiems, kuriems galime būti kuo nors…

Žengiau žingsnį pirmyn ir vėl atitraukiau koją atgal. Išgirdau dar vieną tamsaus vandenyno bangos puolimą į bekraštį krantą. Tuomet ryžtingai pasisukau ir nuėjau pirmyn per tirš- čiausią tamsą, vis gilyn į juodžiausią…