Carmen Bin Ladin: Kita karalystės pusė: mano gyvenimas Saudo Arabijoje

Carmen Bin Ladin Kita karalystės pusė mano gyvenimas Saudo ArabijojeIš pradžių net nesuvokiau, kas šioje šalyje atrodo taip keista, tačiau netrukus atsitokėjau: pusė Saudo Arabijos gyventojų nuolatos laikomi už tvoros. Sunku buvo įsivaizduoti miestą beveik be moterų. Jaučiausi lyg koks vaiduoklis: šitame vyrų pasaulyje moterys tartum neegzistavo. Nebuvo ir parkų ar gėlių, net medžių. Tokia bespalvė šalis. Greta smėlio, minkštu švelniu kilimu dengusio kelius, vienintelės regimos spalvos buvo juoda ir balta. Balti vyrų tobai ir vienas kitas tamsiai juodo audeklo trikampis: apsigaubsčiusios moterys.

Dar viena tinklaraščio rašymo nauda – skaitytojai pamažėle perpranta mano skonį bei interesus ir taikliai rekomenduoja potencialiai man patiksiančias knygas. Už šį skaitinį esu dėkinga komentatorei Gintarei. Po mano literatūrinį pasaulį sukrėtusio  Samarago Aklumo reikėjo kažko paprasto, bet įdomaus, na, tokio Aukštakalnytės Hansen Mamos Afrikos stiliaus, ir p. Bin Laden istorija buvo pats tas! Žvilgsnis pro akutę į gyvenimą vienoje uždariausių ir radikaliausių valstybių pasaulyje iš tiesų intriguoja! Viešpataujanti islamo srovė – vahabizmas – reikalaujanti sugrąžinti religijai pirminį grynumą priveda iki tokių absurdų, kad vyras draudžia žmonai maitinti vaiką buteliuku, nes čiulptukas pagamintas iš gumos…

Iš pradžių nepastebi, kad tampi kieno nors daiktu. Du žmonės sutinka vienas kitą, ir atskiri asmenys virsta visuma, susilieja skoniai ir poreikiai, pagaliau atsiranda nenugalimumo pojūtis. Tada stengiesi prislopinti prieštaravimus, ir po truputį noras suteikti malonumą nustumia į šalį savo asmenybę. Kitame žmoguje prarandi save – juo labiau, jeigu esate iš dviejų skirtingų kultūrų, kaip mes su Jeslamu.

Perskaičius šią knygą pavyksta geriau suprasti (jokiais būdais ne pateisinti) Osamos ir kitų ekstremistų mąstyseną ir jauseną, nes tokiomis sąlygomis, kokios yra Saudo Arabijoje, tikriausiai neįmanoma užaugti savarankišku, laisvu ir visuotinės gerovės (tokios, kaip mes ją suprantame) siekiančiu žmogumi. Ten viskas yra absoliučiai kitaip, nei čia drįstum įsivaizduoti. Vaje. Net nuoširdžiai pajaučiau terorizmo grėsmės šiurpuliukus.

Jaučiau, kad Bin Ladenų moterys – lyg kokie jų vyrų naminiai gyvūnėliai. Jas laiko uždarytas, retkarčiais ypatingomis progomis pasiima su savimi. Jos visą dieną – kartais, beje, ir visą naktį – laukia grįžtant savo vyrų; kai jie pasirodo, žmonos atlieka savąjį džiugios, malonios draugės vaidmenį. Kartais jos paglostomos ir gauna dovanų; kartais jas išveda iš namų, dažniausiai į svečius viena pas kitą.

204 nuoširdūs ir įtraukiantys puslapiai.

Facebook komentarai
Kokia tavo reakcija?
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0
+1
0

Hits: 3

Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.

astu
2010 04 14 | 14:36

Iš šiek tiek panašios operos ir ši: Anita Amirrezvani “Gėlių kraujas”.
Po jos užsimaniau aplankyti Iraną. 🙂

Simona
2010 04 14 | 16:28

“Gėlių kraujas” išvis nereali, buvo perskaityta per savaitgalį ir gailėta, kad jau baigėsi… 🙂

milda
2010 04 14 | 19:27

neskaiciau sitos knygos, bet kazkodel mane liudina tokie nuolatiniai vienpusiski romanai apie arabu krastus… pas mus tai savotiskai skatina panieka ir galbut neapykanta ne tiek arabams, kiek musulmonams. nesakau, kad taip nebuna ar kad radikalizmas yra gerai, bet negi niekada neatsiras koks nors geras romanas ne apie fundamentalistus is saudo arabijos ar afganistano, o apie normalius musulmonus apie ju paprocius ir gyvenimo buda.. cia gal tik man taip atrodo, kad tokiu tikrai yra/turi buti? o gal man kelioniu gidus geriau reik paskaityt? hehe 🙂

astu
2010 04 14 | 19:30

Mildai: Tai kaip tik šitą knygą ir paskaityk 🙂

lorca
2010 04 14 | 20:25

Mano draugė neseniai buvo Irane. Grįžo labai nusivylusi. Jokios laisvės. Leidžia žiūrėti tik ką jie nusprendė parodyti …Prižiūri, kad nenuklystum į šoną 🙂

PinkCity
2010 04 14 | 21:01

milda, Tu tikrai nesi teisi dėl šios knygos – jos autorės mama yra musulmonė ir pati Bin Laden jokiais būdais nesmerkia islamo, gerbia tradicijas ir žavisi kai kuriais puikiais Saudo Arabijos žmonėmis.
Esi teisi dėl mūsų tautiečių požiūrio į musulmonus – kaip ir viskas, kas yra svetima ir nepažįstama, iš pradžių kelia neigiamas emocijas ir atmetimą. Manau, su laiku tai turėtų išsispręsti, kai atsiras daugiau žmonių, tiesiogiai pažįstančių šios religijos išpažinėjus, tada suprasime, kad jie tokie patys žmonės kaip ir mes.
Dėl knygų – pati dar neskaičiau, bet girdėjau, kad Orhanas Pamukas visai normaliai apie brolius musulmonus rašo. Na, ir mano pamėgtasis Salman Rushdie – ne viskas apie islamą pas jį blogai 🙂

Monika
2010 04 15 | 10:55

Aš gal ne visai į temą, nes jau užvirė diskusija apie arabų šalis ir islamą, bet visgi norėčiau apie vieną knygą užsiminti…
Maksas Frajus “Atėjūnas” – sakyčiau, lengvos ironijos persmelkta “pasaka” suaugusiems. Su taikliais alegoriniais elementais, linksmomis istorijomis ir kitokiu požiūriu į tai, kas iš tiesų yra NORMALU.

PinkCity
2010 04 15 | 14:02

Buvau kažkada ėmusis to Frajaus – deja, jis ne man…

Ugnė
2010 06 04 | 14:04

Ooooooooooooo su Frajum taip jau yra, kad turbūt 80% skaitytojų reikia iškentėti 100psl. Tiesa, po to kenčiama dar labiau – bemiegės naktys ir kaip Sigutė Ach sakė “saldi nelaisvė”! Lietuviškai yra tik keturios dalys. Vis žadama penkta… Kaip ir šią vasarą turėtų pasirodyt. Jei nori tikrai kažko gardaus, pamėgink įveikt tą 100 psl, o paskui džiazuosi su Seru Maksu 🙂

Laura
2010 08 11 | 18:47

Kaip tik dabar skaitau sita knyga. Nusipirkau prisiskaicius rekomendaciju ir pagyru. Taciau nepasakyciau, kad labai suzavejo. Gal del to kad neseniai perskaiciau ‘One thousand splendind suns’ apie Afganistano moteru vargus talibu apgultyje. Todel si knyga palyginus atrodo kaip pasakaite apie Saudo Arabija ir princese uzdaryta narvelyje. Taciau ji ir rasyta su tikslu buti lengvo turinio ir lengvo skaitymo. O kartu ir informuojamojo pobudzio. Be to man pasirode, kad kartojasi tas pats per ta pati. Svietejiskais tikslais gal ir visai gerais paskaityti. Tuo labiau, kad greit persiskaito. 🙂

Palikti atsakymą