Bliuzo naktys 2015

Bliuzo naktų niekada nebūna per daug, tad šiemet nusprendėme ne tik pasilikti ilgiau po festivalio, kaip jau darėme pernai, bet ir atvykti anksčiau. Sprendimas buvo teisingas – laisvai įsikūrėme tobuloje vietoje miške, kur šešėlis nuolat maloniai vėsina ir spiginanti saulė leidžia ryte trumpam numigti, mašiniukai stovėjo prie pat palapinių – atvažiavus penktadienį tokia galimybė smarkiai sumažėja, žodžiu puikiai įsikūrus festivalį pradėti puiku.

Kelioliktą kartą bliuzuodama vėl iš naujo svarsčiau, kodėl būtent šis openair’as yra toks nuostabus ir nepakartojamas, kodėl būtent čia vis norisi sugrįžti, kodėl būtent Bliuzų lauki labiau nei kokių ten Naujų metų?

Visų pirma turbūt dėl laisvės. Visur kitur (bent jau kur man teko lankytis) būna griežtai sustyguota – čia paliekam mašinas, čia pasistatom palapines, čia valgom, o čia klausomės muzikos. Bliuzuose gi viskas yra susimaišę, persipynę, be baisiai griežtų taisyklių ir reguliavimo – gali miegot miške, gali ant ežero pakrantės smėlio, gali pievoje, o ir mašiną, kaip minėjau, gali šalia palapinės pasistatyti. Stiklinė tara draudžiama, tačiau šiek tiek alkoholio įsivežti leidžia – kitur gi būna griežtai ne ir viskas. Ta laisvė matyt ir pritraukia atitinkamus žmones.

Nes antras dalykas, dėl ko Bliuzuose yra taip smagu – tai žmonės. Ne niolikmečiai, kuriems aktualu tik kuo greičiau prisigerti ir nesąmonių pridaryti, ne agresyvūs tam tikros muzikos klausantys piliečiai, ne buki ir primityvūs dundukai, o tiesiog draugiški ir atsipalaidavę žmonės. Tokių geriečių aš vis tikiuosi iš Mėnesio Juodaragio, kuris savo kultūra irgi nesutvertas piktiems kvaileliams rinktis, tačiau ten kažkaip visi vaikšto nuostabūs ir nosis užrietę, mes baltai, bet mes ne draugai. Bliuzuose visi gyvena kaip hipiška bendruomenė, prie bet kurio nepažįstamų žmonių stalo ar laužo gali prisėsti ir nesijausi nesuprastas, gali drąsiai eiti iš kaimynų pasiskolinti druskos (nors jie pasako turintys tik cukraus), su bet kuriuo sumušti rankomis ar apsikabinti, bet koks draugiškas elgesys čia yra tiesiog normalus.

Aišku, svarbi ir muzika. Čia jau skonio reikalas, bet bliuziškiai žino, kad festivalio metu skamba ne tik bliuzas. Šiemet labai skaniai susiklausė Steve’n’Seagulls, tiesiog atvirkštinis pernykščio Steven’o Seagal’o variantas (tas dėdė buvo baisiai pasikėlęs, nedraugiškas ir dėl to neatitiko bendros dvasios). Aišku, Bliuzai nebūtų Bliuzai be Arinos, šeštadienį dieną smagiai nuskambėjo braliukai The Pink Elephant, vakarop – Baltasis Kiras, o apie Garbanotą bosistą tai atskirą įrašą reiktų sukurpti, norint apibūdinti jų nuostabumą ir stebuklingumą.

Ne veltui Bliuzo naktys vyko jau 23-ią kartą, tai vienas seniausių openair festivalių Lietuvoje ir, matyt, ne šiaip sau šitiek metų gyvuoja. Su broliu kalbėjom, kad jei Blėka kuriais metais nuspręstų, kad jau gana, ir neorganizuotų Bliuzo naktų, pirmą liepos savaitgalį prie Lūksto ežero vis tiek susirinktų dauguma šių gražių žmonių, nes šis šurmulys jau nebeužtildomas.

O čia- šių eilučių autorė, nutvieksta euforijos spindulių.