Bliuzo naktys 2011

Su pačiais smagiausiais žmonėmis, su puikiausia gyva muzika, su ekstremaliai minimaliom miego ir maisto sąnaudom, su glėbiais saulės ir pliūpsniais lietaus, po velnių – su trenksmu, nuo kurio smūgio ir pirmadienį jaučiuosi lyg ne šiame pasaulyje, su visu pačiu pačiausiu gėriu nugriaudėjo Bliuzo naktys. Feisbuko atsiliepimuose skaitydama apie tai, kaip žmonės prisipažįsta iš pirmo karto tapę priklausomi nuo šio narkotiko, galiu tik palinkčioti galva – man vakar pasibaigęs festivalis buvo dešimtasis, ir mane apima šiurpą keliantis siaubas pagalvojus, kas nutiktų, jei netyčia organizatoriai sugalvotų kitais metais neberengti bliuzanakčių. Jaučiu vis viena žmonės susirinktų ir sėdėtų pernakt prie laužų ir palapinių, brazdindami gitarom, nes tai nepalyginamai didesnė šventė už Naujus metus, Kalėdas, Velykas ir gimtadienį kartu sudėjus. Kai sekmadienio ryte pajutau, kad gerklėj formuojasi kamuolys, kuris gali bet kurią akimirką pratrūkti ašaromis dėl to, kad dabar taip ilgai teks laukti kitų metų Bliuzo naktų, ėmiau diriguoti savo ekipažui kuo greičiau krautis daiktus, kad mautume iš čia, kol to neatsitiko, bet kai po pusdienio tempiau mamą už rankos, kad jau dabar tikrai išvažiuojam ir ji pravirko, mano akys taip pat nebesusilaikė.

Kas šiemet buvo kitaip? Trys dalykai, apie kuriuos iš ne vieno festivalio dalyvio girdėjau neigiamų atsiliepimų – rūkalų reklamavimo palapinė, kurioje, nors buvo žiauriai smagus Xbox‘as su Kinect‘u, nuolat skambėjo klaiki muzika (kiek proto reikia turėti, kad sumąstytum per Tokį Festivalį užleisti Lady Gagą?), tvora aplink aktyviąją zoną ir bliuzasriubės trūkumas. Bet užtatai labai patiko katapulta, taip staigiai iššaunanti į aštuoniolikos metrų aukštį, kad paskutiniai mieguistumo lašai išgaruoja, taip pat žmonės gyrė nemokamą pirtį. O visa kita – kaip anksčiau: koncertai iki paryčių, įvairiausios sporto varžybos bei kitos pramogos ir užsiėmimai. Ai, tiesa, dar ne visuomet seniau oro sąlygos maudynes purve leisdavo pasidaryt, šįkart šio džiaugsmo netrūko. Be to, vyko šunų lenktynės, žongliravimo pamokos, indiškai apsirėdžiusi dama piešė chna, buvo daromas teatrinis makiažas, masažas vytelėmis, vaikščiojom lynu, stebėjomės cirko artistų pasirodymais, netrūko ugnies šou, netrūko, tiesą sakant, absoliučiai nieko. Na, gal pagrindinė festivalio žvaigždė Eric‘as Sardinas mažumėlę ilgėjosi savo gitaros, kuri pasiklydo kažkur tarp lėktuvų ir oro uostų, dėl to jis pasirodė ne penktadienį, kaip buvo planuota, o šeštadienį, pasiskolinęs instrumentus iš kolegų, ir sugrojo tikrai vežančiai. Aišku, kokybiško ir nustygti vietoje neleidžiančio bliuzo netrūko visą savaitgalį, o Eko scenoje pasirodę freestyler‘iai Jama&W paliko išsižiojusius net tuos, kurie iš pradžių į juos žiūrėjo skeptiškai. Ką gi, liko mažiau nei tris šimtai šešiasdešimt penkios dienos, ir vėl visa gerkle trauksim: Varniai, ežeras, bliuzo festivalis!