Apie Kolumbą, virtuvę, šunį ir įpratimą
Penkiolikto amžiaus pabaigoj Kristupas Kolumbas, atplaukęs į Ameriką klaidingai pagalvojo, kad atvyko į Indiją, ir vietinius gyventojus pavadino indėnais. Jis suklydo. Visi po kurio laiko suprato, kad tai klaida, bet ir po daugiau nei penkių šimtų metų mes tuos žmones vadiname indėnais. Kodėl? Nes esam taip įpratę. Nors žinom, kad klystam, kad tos tautos niekaip su Indija nesusijusios. Augom mes, augs mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai, mokydamiesi istoriją ar geografiją jie klaus: kodėl indėnai vadinami indėnais? Mes pasakosim tą seną istoriją, kaip garsusis keliautojas prieš šešis amžius apsigavo, ir gūžčiosim pečiais: Indijoje gyvena indai, o Amerikoj – indėnai. Taip jau yra.
Mes dažnai darom kartais netgi jokia logika nepaaiškinamus dalykus vien dėl to, kad esame taip įpratę. Nesusimąstome apie jokias prasmes. Labai ryškiai tai pajutau, kai persikrausčiau gyventi viena į savo butą ir virtuvėje viską įkurdinėjau. Daugiau nei du trečdalius daiktų sudėjau lygiai į tas pačias vietas, kuriose juos mama laikė savo virtuvėje: vazos spintelėje virš gartraukio, arbatos ir prieskoniai virš įrankių stalčiaus, ir t.t. Dabartiniuose namuose, kur gyvenu su brangiausiuoju, Jis stebėdamasis manęs kartais paklausia: kodėl tą padėjai čia, ar nebūtų patogiau, jei šitą laikytume ten? Gūžteliu pečiais ir sutinku, nes suvokiu, kad daug ką darau tiesiog iš įpratimo.
Kaip šis šuo, žinantis, jog duryse visuomet buvo tinklelis:
Kartais taip smagu save nustebinti sukeičiant tam tikrus dalykus vietomis, kad negyventume vien iš įpratimo. Esu skaičius, kad sveika retkarčiais apversti šviesos jungiklius (jei elektrą įjungiame nuspausdami žemyn, padaryti, kad turėtume spausti aukštyn ir atvirkščiai), kitoje lovos pusėje pasidėti žadintuvo melodijas grojantį telefoną, galų gale perstumdyti baldus. Taip mankštinasi mūsų smegenys. Įpranta mąstyti vietoj to, kad duotų signalus raumenims vien iš įpratimo. Kasdien treniruojantis, sudėtingų problemų sprendimas tampa daug kūrybiškesniu procesu, nes pradedame matyti daugiau galimybių. Galimybės visada yra gerai.
komentarai
Join the discussion and tell us your opinion.
Na iš tiesų straipsnyje jaučiasi šioks toks minčių „šokinėjimas”. 🙂 Tačiau labai logiška, jog praėjus tam tikram laiko tarpui reikia perstumdyti baldus ar šiaip kažką pakeisti. Net gi pats kas savaitę pakeičiu savo telefono vaizdinę temą. Sena greitai pabosta ir atrodo nebe tokia graži, kaip atrodė prieš savaitę.
Papildžius straipsnį, ponai ir ponios iš http://www.atvirai.lt turėtų apsidžiaugti.
Priimkite mano nuoširdžią dovanėlę:
——————————————————————-
Baisūs įpročiai: nuolatinis malonumų ir patogumų vaikymasis ir negebėjimas jų atsisakyti, kad ir trumpam. Pasekmės : pavojingi stresai, nutukimas, kraujotakos ligos ir pan. Iš to seka daug kitų ligų ir kitų negerų pasekmių.
Geri įpročiai: judėjimas, mokymasis.
Geri įpročiai išplaukia iš gerų žmogaus savybių, blogi – iš blogųjų.
Taigi žmogaus įpročiai yra jo atspindys.
Jai žmogus dirba intelektualinį darbą, tai jam geriau būti įpratus prie išorėje esančių struktūrų ir į jas automatiškai reaguoti, kad tai nuolat netrikdytų jo darbo. Kad jam nereiktų vargintis ieškoti kur vienas ar kitas daiktas yra; „ ach pasikeitė darbo laikas ! Kokia nelaimė!“.
Toks žmogus turėtų stengtis įprasti prie vidinių struktūrų kaitos. Pvz. :išmokti atsipalaiduoti, išeiti pasivaikščioti ar pabėgioti, pabendrauti ir pan.
Jai žmogus daugiau dirba fizinį darbą, tokiam žmogui geriau keisti išorėje esančias struktūras, kad ne tik kūnas žemiau galvos turėtų darbo ir pasitenkinimo, bet ir smegenys. Jai jis dirba kiemsargiu, gal jis gali sukeisti darbo tvarką? Gal gali kitaip apsirengti? O gal gali pakeisti kuriam laikui darbą?
——————————————————
Neblogas įprotis yra kartas nuo karto surasti laiko tam, kad apmąstyti savo ir kitų veiksmų pasekmes, savo – kad pasimokytume iš savo patirties, kitų – kad būtume sau ir kitiems įdomūs ar net – liktume gyvi( pvz.: ŽIV). Tačiau pripažinkime mąstymas yra pats sunkiausias darbas, kai taip žmonės skuba, sunkiai tarpusavy susikalba … ateina psichologai į pagalbą, kaip gelbėjimosi ratas iš skęstančio laivo.
Jep, kaip sakoma papratimas yra blogiau netgi už prigimimą 🙂
Darius šiandien pamiršo išgerti vaistus. Jau kelintą komentarą nepagaunu kas prie ko :/
—> NeVisaiRimtai, o ar aš kaltas, kad tu nesupratai? Gal nunešk mokytojai ji paaiškins, bet ir ji paklaus ,- ko nesupratai? Tada turėsi jai atsakyti : nesupratau to ir ano. Tik vietoj žodelių „to ir ano” nepamiršk paminėti būtent ko tu nesi supratęs…
Toks geek’iškas patarimas, kartais pasiimti pelytę vietoj dešinės rankos, kaire ranka. Ir savaitike padirbėti… Arba, vietoj QWERTY klaviatūros, įsijungti DVORAK. Spausdinti galima išmokti per porą dienų… O vėliau labai smagu persijunginėti. Ir tai taip pat paprasta, kaip galvoti lietuviškai, o kalbėti angliškai.
Šaunus įrašas…
[…] triukšmas ir nekintantis ritmas tarsi su kiekviena sekunde atima kūrybiškumą, apie kurį jau kalbėjo Jovita. Vis dažniau kasdienybė priveda prie emocinių žaibų, kurie negailestingai plaka svajones. Bet […]
matytas,bet visada issaukiantis sypsena vaizdelis 🙂