Apie kančią veide
Anksčiau sakydavo – mokykis, nes teks valytoja dirbti, dabar gi gąsdinama kasininkės profesija. Neva sėdėti visą dieną braukant per brūkšninius kodus ir skaičiuojant pinigus yra labai siaubinga ir žmonės tokį darbą renkasi jau kai visai nėra galimybių kitaip duoną uždirbti. Baisimasi prekybcentrių savininkais, kurie už centus verčia kasininkus dirbti sekmadieniais ir švenčių dienomis, ir dar šypsotis, ir dar sveikintis su kiekvienu pirkėju. Verčia? Na, neverčia, bet tai o ką žmonėms daryti?
Visuomet sakiau, sakau ir sakysiu, kad niekas kitas, tik pats žmogus kiekvieną kartą renkasi. Tik jis pats yra už savo sprendimus atsakingas. Ir jei jis pasirinko nesimokyti arba studijuoti tokį dalyką, kurio studijas baigus vis viena neranda darbo ir tenka kasininku dirbti, tai jis vėlgi kiekvieną dieną turi minimum du pasirinkimus: būti laimingu arba nelaimingu.
Šis pasirinkimas nepriklauso nei nuo dirbamo darbo pobūdžio, nei nuo gaunamos algos dydžio. Tik pas mus kažkaip susiformavęs toks stereotipas – jei jau dirbi kasininke, privalai būti nelaiminga, ir, maža to, visomis išgalėmis tai demonstruoti pirkėjams, kurie, niekšai, nesuvokia, ką reiškia tokį darbą už tokius pinigus dirbti. Veidas, perkreiptas kančios – štai ką aš dažniausiai matau apsipirkinėdama ir dėl ko labiausiai laukiu, kol išpopuliarės savitarnos kasos. Nes tos moterys (vyrai kasininkai kažkaip laikosi natūraliau arba santūriau) tarsi nori, kad pasijusčiau kalta dėl neteisingo jų likimo.
Visad kaip didžiausią kontrastą prisimenu Amerikos prekybcentrių kasininkes, į kurias pasižiūrėjus atrodo, kad jų darbas – pats nuostabiausias pasaulyje. Jos mėgaujasi bendravimu su įvairiais žmonėmis, joms smalsu pašniukštinėti, ką žmonės perka ir kokiu tikslu ruošiasi tai naudoti, jos nesidrovi apie tai pasiteirauti, pajuokauti, pašmaikštauti, pasidomėti Tavo asmeniniais reikalais ir pasidalinti savo patirtimi. Dėl to dažniausiai atsiskaitymas prie kasos užtrunka šiek tiek ilgiau, tačiau kiek malonių emocijų palieka! Tiesa, mūsiškės kasininkės irgi dažniausiai atsigauna ir pavirsta į priešingo veido būtybes, kai atsiskaityti ateina jų draugės arba kolegės – tada kažkaip ir šypsenos natūraliai pražysta, ir pokalbyje humoro elementų atsiranda.
Vadinasi, visa ta kančia veide nėra tik mažos algos ir prastų darbo sąlygų pasekmė. Kančia veide yra žmogaus pasirinktas savęs pateikimo pasauliui būdas. Jį pakeitus smagiau būtų gyventi ne tik pirkėjams, bet ir pačioms kasininkėms. Joms labiausiai.
Jei Tau nepatinka Tavo darbas – keisk jį. Jei niekaip neišeina to padaryti – keisk savo nuostatas. Dirbk taip, tarsi Tau būtų žiauriai smagu. Ir pamatysi – pamažiukais išties taps smagiau.
P. S. Nuoširdūs linkėjimai visiems kasininkams ir kasininkėms, kurie sugeba į pirkėjus nežiūrėti kaip į priešus. Jūs šaunuoliai. Taip ir toliau.
Hits: 6
Prisijunkite prie diskusijos ir pasakykite mums savo nuomonę.
PC SAVAS Rimi dirbo, gal ir tebedirba isskirtine kasininke…kartais mesteli kandziu juokeliu, bet karts nuo karto sypteli ir nebijo kalbeti… Kartais nesamoningai pasirinkdavau ilgesne eile prie jos kasos… 😀 persasi isvada, kad gali tekti daugiau dirbti, jei busi malonus ar kalbus. Bet gal geriau daugiau ir idomiau 🙂
Taip, kiekvienas iš mūsų renkasi. Bet labai dažnai aplinkybės daug ką nulemia.
“Ir jei jis pasirinko nesimokyti arba studijuoti tokį dalyką, kurio studijas baigus vis viena neranda darbo ir tenka kasininku dirbti, tai jis vėlgi kiekvieną dieną turi minimum du pasirinkimus: būti laimingu arba nelaimingu.”
Ką reiškia “pasirinko nesimokyti”? Ne visi Dievo apdovanoti gebėjimu mokytis. Yra negabių žmonių ir jų pasirinkimo galimybės yra žymiai mažesnės negu gabių žmonių. Ką žmogus turi daryti, jei jam nesiseka mokslai, kad ir kaip jis stengiasi.
Kita vertus, būna gyvenime įvairių aplinkybių, pvz., žuvo vyras, atleido iš darbo dėl įmonės bankroto, sudegė namai. Gal žmogus anksti neteko tėvų ir jis turi dirbti, kad išgyventų ir negali sau leisti mokytis. Tų aplinkybių mes nesirenkame. O gal jūs sugebate jas pasirinkti? 🙂
Taigi ir gabumai, ir aplinkybės lemia, kad žmonės renkasi kasininkės darbą. Taip, jie renkasi, nes tuo momentu jie neturi kitų variantų. Ir jeigu žmogų privertė dirbti šį nesunkiai gaunamą, bet mažai apmokamą darbą, suprantama, kad daug džiaugsmo nėra.
Ir nereikia tikėtis, kad kasininkės visą dieną kiekvienam žmogui šypsotųsi. Manote, tai labai lengva? Jūs nusišypsokite arba pirmoji pasisveikinkite, pakelkite jai nuotaiką. Juk ji per dieną aptarnauja šimtus klientų, o Jūs vargu ar aplankote daugiau nei 1-2 kasininkes. Tad jeigu Jums nepatinka kančia jų veiduose ir jei norite, kad to nebūtų, pati pabandykite tai pakeisti, jei norite ir galite. Kaip rašėte, visi renkamės. Taigi ir nuo Jūsų pasirinkimo priklauso kasininkės bendravimas su Jumis.
Padėkime vieni kitiems ir gyvenimas visiems taps gražesnis.
Taip, indre, yra tokių kasininkų – legendų. Kaip tas vyrukas, kur iš pradžių Šarkuvos Maximoj dirbo, dabar kažkur kitur pirkėjus žavi. Išskirtinės asmenybės, kaip sakoma.
Komentare, sutinku su Jumis, kad aplinkybių mes negalime pasirinkti, nėra čia ko ir diskutuoti. Bet vieni tomis pačiomis aplinkybėmis gyvendami sugeba džiaugtis kiekviena diena ir būti laimingi, o kiti – ne. Tą dauguma pastebi keliaudami po pasaulį – tūkstantį kartų skurdžiau nei mes gyvendami Afrikos, Azijos ar Lotynų Amerikos žmonės trykšta užkrečiamu džiaugsmu, o mes dejuojame ir aimanuojame, kad lietus lyja ar duona per greitai sudžiūna. Taigi nuo aplinkybių mūsų laimė ir šypsenos mažiau priklauso, nei nuo mūsų pačių apsisprendimo būti laimingais arba ne.
O aš pati būtent taip ir darau, kaip man siūlote – šypsausi, sveikinuosi, šnekteliu, nes tikrai noriu, kad kuo daugiau žmonių aplink mane būtų laimingi. Ir tinklaraštį už tai rašau 🙂
O, kaip tik su meditacija i tai vakar vakara baigiau. Labai smaugia apkarte mokslai ir jau is anksto nemegstamas darbas.Po to gerai pagalvojau ir pasakiau- na ir tiekto, juk be visa to, as esu labai laimingas. Aciu Tau Jovita uz straipsni ir aciu pasauliui ir Dievui uz toki atsakyma i mano nerima 🙂
🙂 Labai smagu girdėti, Justai. Ačiū, kad skaitai. Ir kad nusprendi būti laimingas nepaisant erzinančių dalykų.
erzinancius dalykus, visgi, keiciu i dziuginancius 🙂 Nes kai jau yra laime, nesinori kazko kas trukdytu mums abiems bendrauti :))
aš puikiai suprantu kasininkes ir jas užjaučiu, o šypsotis visą dieną tai jau nesąmonė
Komentare – skaitant Jus atrodo, kad kasininkės tai visą dieną dirba, o va pirkėjas į parduotuvę ateina pailsėjęs, su niekuo visą dieną nebendravęs, na tiesiog tiesiai iš spa, ir už tai jis turėtų pradžiuginti kasininkes. Greičiausiai pirkėjas pats po darbo, gal pats aptarnavo klientus, o gal stovėjo prie staklių, gal jo darbas dar sunkesnis ir atlyginimas mažesnis, kodėl jis turi jaustis kaltas? Ir nereikia visų tų lialialia apie “ne visi gabūs mokytis”. Geras santechnikas/elektrikas/tekintojas/kirpėja uždirba daugiau nei vadybininkas, reikia tik netingėti ir mėgti savo darbą, o ne sėdėti ir savęs gailėti
Va taip va, teisingai, Rūta.
Labai pritariu del musu pasirinkimo kaip reaguoti kiekvienomis aplinkybemis. Zinau, kartais buna sunku ar net neimanoma sypsotis. Bet man labai patiko vieno budistu vienuolio pastebejimas, kad kartais gyvenimas isvercia kruva sudo prie musu vartu ir nieko del to negalime padaryti. Tik musu pasirinkimas yra ar tuo sudu issitepus vaikscioti aplink ir visiems smirdeti ar geriau po truputi ji vezti nuo vartu i koki sodo kampeli ir tresti geles, kurios veliau prazis ir dziugins mus ir kitus. 🙂
Rūškana mina, tikriausiai, tautinio mentaliteto, kuris nepriklauso nuo turimų pinigų kiekio, dalis. Kultūra, istorija, klimatas formuoja mimikas. Pas mus vis dar jaučiamas tas grey and concrete Soviet feel, kas nestebina, juk laiko labai nedaug praėjo. Ir klimatas palankus liūdesiui, sutikite, kad ir kas, kad ir kiek besakytų, kad nėra blogo oro. Taip, nėra, tačiau už lango šią akimirką matomas vaizdas mažų mažiausiai nuteikia melancholiškai, ir jokios čiunga čianga nepadeda.
man tie visi pasakymai, kad viena ar kita yra tautos mentalitetas atrodo tokie beprasmiai, čia tarsi toks pasiteisinimas, kad ai, gi lietuviams būdinga būt susiraukusiems ir t.t. aišku, jei laikysimės įsikibę tokios nuomonės, tokie turbūt ir būsim, bet galima bandyti atsiriboti nuo to ir siekti kažko geresnio.
šiaip labai teisingas įrašas, kaip tik neseniai irgi galvojau, kad žmonių darbo vieta dažniausiai yra pačių žmonių pasirinkimas. taip, tos aplinkybės būna, bet nagi jei jau taip nutinka, nebūtina savęs visą laiką gailėti. baisiausia, tai kai žmonės tikrai turi gebėjimų kitokiam darbui, bet tiesiog neišeina iš nekenčiamo senojo, nes reikės pajudint užpakalį ir smegenis, kad išmoktų kažką naujo ar prisitaikytų prie kitos aplinkos.
kaip ir Jovita, visada stengiuosi draugiškai pasisveikinti su kasininkėm, padėkoti, palinkėti gražaus vakaro ar šnektelėti, nes kažkaip ir pačiai smagiau apsipirkinėti pasidaro, kai kažką priverčiu nusišypsoti 🙂
O as sureaguosiu i Margu Parasciu komentara apie ora- matyt, Jums neteko Skotijoje lankytis/gyventi. Vat ten tai prastas oras:) As sugrizau i Lietuva ir man cia taip gera! Ir oras toks geras! Nes lyja tai ne kasdien!..
O Skotijoj, beje, zmones tikrai nera ruskani. Kaip tik pozityvus ir, sakyciau, paprasti, zemiski.
Nenuvertinkite klimato įtakos, tiek, tik tiek ir nieko daugiau nenorėjau pasakyti. Paimkite ispaną / italą ir lietuvį / latvį, įmeskite juos į analogiškas gyvenimo aplinkybes ir pamatysite akivaizdžius reakcijų ir sprendinių skirtumus.
Visi ieško laimės, vieni santykiuose, kiti darbuose, kiti kuria jaukumą namuose. Bet kokiu atveju, viskas susieina į pinigus, be pinigų nepavalgysi, neapsirengsi. Populiaru dabar vykti į svečias šalis tos laimės ieškoti, pas mus atvyksta daug ukrainiečių. Labai tikiuosi, kad kiekvienas iš jų, net jei čia ir neužsiliks, bert išsineš kažką gero.