Anaïs Nin: House of Incest

I am an insane woman for whom houses wink and open their bellies. Significance stares at me from everywhere, like a gigantic underlying ghostliness. Significance emerges out of dank alleys and sombre faces, leans out of the windows of strange houses. I am constantly reconstructing a pattern of something forever lost and which I cannot forget; I catch the odors of the past on street corners and I am aware of the men who will be born tomorrow.

Anaïs kūrybą man nepaprastai lengva ir smagu skaityti, bet sunku paskui aprašinėti. Pavyzdžiui, House of Incest kaip knyga man labai priminė David’o Lynch’o filmus, kur vaizdai siurrealistiškai persidengia su sąmonės srautu, ir staiga pagauni save jau klaidžiojant kažkur dar giliau, net sau nepripažįstamose baimėse, pasąmoniniuose troškimuose, ir kur aš tai jaučiau, tikriausiai sapne, o ar dabar aš nesapnuoju, o gal aš išprotėjau, va tokie keisti klausimai kyla. Kūrėjas, gebantis perskaityti tavo sapnus ir juos atspindėti atgal, yra vertas didžiausio meistro vardo.

I walk ahead of myself in perpetual expectancy of miracles.

Šią knygą galėčiau palyginti ne tik su Lynch’u ir sapnais, bet ir su kvepalais. Gerais kvepalais, žinoma, tokiais, kurie sugeba įsiskverbti per odą į jausmus, atgaivinti prisiminimus, sujudinti šerdį, išlikti kažkuo nepaprastai galingu ir kartu trapiu, laikinu ir greit išgaruojančiu, bet atspėjančiu tavo mįslę.

If only we could all escape from this house of incest, where we only love ourselves in the other, if only I could save you all from yourselves, said the modern Christ.

Mano vertinimas dešimtbalėje skalėje: 9.