Akvilė Kavaliauskaitė: Kūnai

– Žinai, kas keisčiausia? Kaip dalykai, kuriuos žinome, pakeičia tai, ką matome, – Alma pasakė pakankamai garsiai, kad jos neperrėktų dūžtančios bangos, ir palaukė, kol Eimis kilstels galvą nuo rankšluosčio. – Jeigu nežinočiau, kad kasdien jie vaikšto su drabužiais, gal net nesistebėčiau, kad dabar yra nuogi. Tai man būtų normalu. Dieve, jie gi visi nuogi, – baigė jau tyliau, priglaudusi lūpas prie ausies.

Ilgą laiką galvojau, kad man patinka trumpi literatūros kūriniai, nes jei autorius sugeba savo žinutę perteikti glaustai, aiškiai ir tuo pačiu įtikinamai – tai jau galima vadinti meistriškumu. Tačiau dabar drįsčiau teigti, kad esu storų ilgų romanų gerbėja.

Akvilės Kavaliauskaitės novelės – tarsi trumpučiai vienos nakties nuotykiai su partneriu, su kuriuo visai mielai kurtum ilgalaikius santykius. Gera, žavinga, bet norisi, kad malonumas tęstųsi ilgiau! Prisiminiau, kad ir Hesės apsakymų knygos, vasarą pradėtos skaityti, dėl šios priežasties neįveikiau. Tiesiog baisiai nesmagu jaustis suviliotai ir paliktai… Nors galbūt reikėtų išmokti mėgautis trumpais kūriniais (idėja saviugdai!)

Patiko, kad visos novelės tokios tarpusavyje skirtingos – situacijos, aplinkybės, veikėjai, net pati kūrinių kalba – tarsi valgytum patiekalą iš įvairių kokybiškų ingredientų.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 1