Agatha Christie detektyvai

Būtent dėl šios priežasties tiek daug nelaimingų santuokų. Kalti yra vyrai. Jie arba pasiduoda moterims ir dėl to moterys juos niekina, arba tampa visiškais egoistais, paiso tik savo norų ir niekad neištaria “ačiū”. Sėkmingai vedę vyrai moka priversti žmonas pataikauti jiems, o vėliau juos tai erzina. Žmonoms patinka, kai joms vadovauja, tačiau jos nemėgsta, kai jų pasiaukojimas nebūna įvertintas. Kita vertus, vyrai nevertina tokių moterų, kurios yra visą laiką malonios jiems. Jei aš ištekėčiau, būčiau kaip ragana, tačiau retsykiais, kai vyras to nesitikėtų, įrodyčiau, kad galiu būti tikras angelas!

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl rašau šį tinklaraštį – nuolat pamirštu, kurias knygas esu skaičiusi, nebent tai būtų nuostabaus puikumo kūrinys arba nuo paskutinio užversto puslapio nebūtų praėję keli mėnesiai. Šią vasarą buvau nemenkai įjunkusi į šiaip man jau nebūdingą žanrą – detektyvus, ir ne bet kokius, o klasikinius, Agathos Christie rašytus. Romanai nedidukai, tad kiekvieno atskirai neaprašinėsiu, tiesiog noriu pasižymėti, kad jau perskaičiau:

• Vyras rudu kostiumu;
• Liūdnasis kiparisas;
• Atsitikimas senoje pilyje;
• Karibų paslaptis;
• Mirtis šampano taurėje;
• Mirtis ant Nilo.

Nesu linkusi skaityti detektyvų, nes jie dažniausiai būna susiję su nužudymais, o tie nužudymai, ypač dėl turtų, man tokia tolima gyvenimo sritis, kad sunku su kažkuo susitapatinti ir įsijausti į veiksmą. Tačiau pamažu pagavau šio žanro žavesį supratusi, kad tokių knygų skaitymas – tarsi žaidimas su rašytoju, kuris bando tam tikromis užuominomis atskleisti, kas yra žudikas, o skaitytojo užduotis yra miklinti protą, nepapulti į žabangas ir įminti mįslę. Tokia kaip ir proto mankšta. Skaitant ne pirmą knygą darosi aišku, kad kuo akivaizdesni įrodymai nužudžius prieš tam tikrą veikėją, tuo mažiau tikimybės, kad jis bus žudikas. Taigi įsijaučiau į žaidimą ir buvo visai smagu!

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 3