Ajahn Sumedho: Keturios tauriosios tiesos

Kaip ir anksčiau, yra kūnas, kaip ir anksčiau, yra jausmai ir mintys, bet jie tiesiog yra tokie, kokie yra – nebemanote, kad esate savo kūnas, jausmai ar mintys. Akcentuojama, kad „viskas aplinkui tėra tai, kas yra”. Nebandome pasakyti, kad kas nors apskritai neegzistuoja arba nėra tai, kas yra. Visi ir viskas yra būtent jie patys ir nieko daugiau. Tačiau kai esame apimti neišmanymo, kai nesuprantame šių tiesų, esame linkę manyti, kad daiktai yra kažkas daugiau nei jie yra. Mes tikime įvairiais dalykais ir iš savo patirčių susikuriame įvairių problemų. 

Atrodo, budizmas moko tokio visiškai paprasto ir natūralaus dalyko – neprisigalvoti, neprisisavinti, nesureikšminti ir nesusireikšminti, bei tokiu būdu liautis gyvenus kančioje, bet kai stengiesi tai įgyvendinti praktikoje, pasirodo, nėra jau taip lengva. Užtat kaip gera ir nuostabu, kad tokios knygos kaip ši primena svarbiausias tiesas!

Ją išvertė vienintelė šiuo metu Lietuvoje gyvenanti theravados budistų vienuolė Ayya Piyadassī, kuri ir pati puikiai geba perteikti Budos mokymą. Prisifotografavau citatų, sunku buvo išsirinkti vieną – visos jos kupinos gilios išminties.

Ajahn Sumedho šioje knygoje atskleidžia Budos mokymą apie kančią, jos priežastis, galimybę išsilaisvinti ir kelią, vedantį į išsilaisvinimą. Jis nesistengia pateikti filosofinių teorijų, o viską įsodina į įprasto gyvenimo patirtį, juk dažniausiai kančia pasireiškia mūsų kasdienėse reakcijose – nekantrume, lūkesčiuose, nuoskaudose, troškimuose, kurie niekada nepasisotina.

Sumedho siūlo ne tiek „pataisyti save“, kiek mokytis stebėti, kas vyksta mūsų viduje. Jo požiūris labai švelnus – ne kova su savimi, o nuolatinis budrumo ugdymas. Man ši knyga priminė, kad ramybė atsiranda ne tuomet, kai išsprendžiame visas problemas, bet kai nustojame kabintis į tai, kaip „turėtų būti“.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 10.