Peter A. Levine: Nebylus kūno balsas

Peterio A. Levine knygą „Nebylus kūno balsas“ skaičiau lėtai, su pauzėmis ir šiek tiek dvejopu jausmu. Iš esmės ji man patiko – radau daug įdomių, netikėtų požiūrio kampų į tai, kaip mūsų nervų sistema ir instinktai saugo praeities patirtis. Buvo vietų, kurios privertė sustoti, nes labai taikliai atliepė tai, ką pati pastebiu savo darbe ir kasdienybėje.
Bet kai kurie skyriai pasirodė nuobodūs, neaktualūs, o vietomis tarsi pritempti prie bendros teorijos. Skaitydama juos jaučiau, kaip mintys pradeda nuklysti, nes dingo tas gyvas, praktiškas jautrumas, kuris užkabino pradžioje. Matyt, tai natūralu – somatinė psichologija yra plati ir ne viskas turi vienodai rezonuoti su asmenine patirtimi.
Visgi esminė knygos žinutė man labai svarbi. Protas gali sukurti racionalius paaiškinimus ar logiškas istorijas, bet kūnas nemeluoja. Jis kalba savo kalba – per pilvo kietumą, seklų kvėpavimą ar raumenų įtampą. Sugrįžimas į save prasideda, kai išmokstame tiesiog išbūti su tais fiziniais pojūčiais ir leidžiame kūnui paleisti tai, ką jis buvo užspaudęs.
Jei įdomi neurobiologija ir norisi geriau suprasti savo kūno reakcijas, perskaityti tikrai verta.
O kaip tu elgiesi su knygomis, kai kai kurie skyriai nebepatinka – skaitai viską iš eilės ar drąsiai verti toliau?
