Maxence Fermine: Juodasis smuikas

💬 Štai įveikiau dar vieną Maxence Fermine romaną – „Juodasis smuikas“. Perskaičiau jį ir supratau, kad stebuklas neįvyko. Kaip ir neseniai skaitytas „Opijus“, ši knyga man nepaliko gilaus įspūdžio ar peno ilgais apmąstymams.

🎻 Tačiau tai nereiškia, kad ji bloga. Istorija apie aistrą muzikai, paslaptį ir genialų smuikininką yra įtrauki ir vizualiai turtinga. Autorius meistriškai kuria vaizdus – skaitant puslapius, prieš akis tiesiog dygsta senosios Venecijos vaizdai, girdisi stygų virpesys ir jaučiasi ta senosios Europos elegancija. Tai labai estetiška literatūra.

🌾 Man ši knyga tapo dar vienu puikiu įrankiu tiesiog prablaškyti mintims. Kai kasdienybėje tenka narplioti sudėtingus psichologinius procesus, kartais norisi istorijos, kuri nieko nereikalauja – tik leisti vaizduotei pasigrožėti siužetu. Tai geras savaitgalio skaitinys, kai kūnui ir pavargusiai nervų sistemai norisi lengvo, kokybiško atokvėpio be jokių sunkių egzistencinių svorių.

📖 Jei ieškai kažko lengvo, bet labai estetiško ateinančioms dienoms – „Juodasis smuikas“ tikrai maloniai užpildys tavo laiką 🤍✨

#knygųapžvalga #lėtasgyvenimas #emocinisbalansas #laimėspsichologija #laikasau