Maxence Fermine: Opijus
📖 Po sunkaus Gaboro Maté „Kai kūnas sako ne“, nuoširdžiai ieškojau ko nors lengvo, estetiško ir raminančio. Tikėjausi poetiškos pauzės, bet Maxence Fermine knyga „Opijus“ vietoj meditacijos įsuko į tikrą dopamino karštinę. Tai buvo ne poilsis, o karštligiškas lėkimas per puslapius, norint kuo greičiau pasiekti pabaigą ir sužinoti, kuo baigsis tas aklas apsėdimas.🐉 Siužete įvykiai veja vieni kitus: jaunas vyras, apsėstas idėjos rasti tobulą arbatą, leidžiasi į kelionę per pusę pasaulio, kol pameta galvą dėl paslaptingos kinės. Vėliau paaiškėja, kad ji – opijaus tiekimo tinklo smegenys. Tai stipri metafora apie tai, kaip mes vaikomės iliuzijų ir įsimylime savo pačių projekcijas, kurios galiausiai pasirodo esančios tiesiog gražiai supakuotas nuodas.
🌪️ Nors knygą perskaičiau vienu prisėdimu, liko keistas poskonis. Tai buvo puikus atitolimas nuo realybės, savotiška smegenų išjungimo dozė, bet tokia literatūra man nėra prie širdies. Pritrūko lėto gylio, kurį vertinu – čia viskas vyko per greitai, per daug impulsyviai, tarsi stebėtum žmogų, kurio smegenis visiškai perėmė troškimas „dar ir dar“, nepalikdamas vietos refleksijai.
🧩 Dabar sėdžiu ir galvoju, ar duoti šiam autoriui antrą šansą. Bibliotekoje dar laukia „Sniegas“ ir „Juodasis smuikas“. Galbūt ten ramybės ir tikro poetiškumo daugiau, o gal tai bus dar viena greito vartojimo dozė, kurią smegenys suvirškins ir pamirš? Kol kas palieku „Opijų“ kaip įdomų eksperimentą apie tai, kur mus nuveda nevaldoma aistra, bet savo lentynoje ieškau kažko grynesnio.
Facebook komentarai
