2020-ųjų viršūnės

Kaip ir (beveik) kasmet, paskutinę metų dieną noriu apžvelgti ir apibendrinti praėjusius metus. Tai mano ritualas, leidžiantis aiškiau suvokti laiko tėkmę, įverti gyvenimo pokyčius ir vėliau prisiminti tai, kas man kadaise buvo svarbu.

Metų knyga. 2019-aisiais mano skaitiniuose dominavo saviugdos literatūra, o štai 2020-aisiais vėl grįžau prie grožinės. Perskaičiau nemažai itin storų knygų – anksčiau mane tokios gąsdindavo savo apimtimi, o dabar mėgaujuosi ilgiau trunkdančiu nyriu į vieną istoriją.
Labiausiai iš šiemet perskaitytų patiko

Marina Abramović: Eiti kiaurai sienas
Rasa Ambraziejienė: Laumakio raganos. Tautotyrinės sakmės
Kazuo Ishiguro: Neleisk man išeiti
Hannah Kent: Paskutinės apeigos
Veronika Urbonaitė-Barkauskienė: Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais

Visos tokios skirtingos, tiek tematika, tiek laikmečiu, tiek geografija, beveik visos parašytos moterų autorių. Na, jei reikėtų išrinkti vieną vienintelę, 2020-ųjų metų knyga paskelbčiau… Paskutines apeigas!

Metų filmas. Nesu didelė kino gerbėja, filmų nedaug šiemet žiūrėjau. Labiausiai įsiminė

Atpirkimas (Atonement)
Nematomosios (Les Invisibles)
Naktiniai gyvuliai (Nocturnal Animals)
Omaras (Lobster)
Parazitas (Parasite)

Ir iš šių penkių nominuotųjų nugalėtoju skelbiu… Naktinius gyvulius!

Metų įvykis. Šiemet pasidariau dvi tatuiruotes, kuriomis labai džiaugiuosi! Kažkaip visuomet norėjau pasipuošti savo kūną tuo, kuo, pasak gerb. Drukteinio, elitui puoštis nedera – kaip gerai, kad į elitą nepretenduoju. Bet visuomet galvodavau – o kas, jei vėliau man tie piešiniai atrodys kvailoki, banalūs, nepatiks… Šiemet tariau sau – kada, jei ne dabar? Ar kai man bus septyniasdešimt, jau galėsiu tvirtai nuspręsti, ką išsitatuiruoti?

Dar tokie metų įvykiai, nepasakyčiau, kad malonūs patys savaime, nes su gydytojų paslaugomis susiję, bet pasekmės malonios – dantų kabių nuėmimas ir inksto operacija. Abu įvyko iš karto po pirmojo karantino, džiaugiuosi, kad sklandžiai tuomet viskas susidėliojo.

Rugsėjį nusikirpau plaukus ir persidažiau juos natūralia savo plaukų spalva. Mėgstu keisti šukuosenas, tad pokyčiais, žinoma, džiaugiuosi. Toks nuostabus lengvumo jausmas apima nusikirpus, vien dėl jo verta ilgai augintis plaukus!

Na, pasaulyje šiemet turbūt mažai liko žmonių, kurių nepalietė Covid-19 pandemija. Metų įvykiu pavadinčiau ne patį virusą, o perversmą žmonių galvose, kurį  jis sukėlė – apie gyvenimo neprognozuojamumą, apie gebėjimą prisitaikyti, apie bendrystės, kūrybiškumo ir pozityvumo svarbą. Mano stichijomis visuomet buvo namai ir gamta, o namų ir gamtos niekas neuždarė, tad didelių pokyčių karantinas man neatnešė – na, tik kad vaikai namuose visuomet šalia, tad mažiau mano taip mėgiamos tylios vienatvės.

Metų vaizdas. Šio įrašo iliustracijoms parinkau man labiausiai patinkančias šiųmetines nuotraukas. Jos puikiai atspindi mane, kai esu laiminga – namuose ir gamtoje. O jei namuose – tai vis tiek šalia augalų. Iš šių penkių pačiu geriausiu Metų vaizdu skelbiu esantį virš šių žodžių – čia mylimasis nufotografavo mane Drevernoje. Likau absoliučiai sužavėta šia vieta, būtinai kada nors (tikiuosi, jau kitąmet) čia paatostogausiu!

Metų atostogos. Šiemet beveik visą vasarą praleidau sode. Taip pat atostogavau Aukštadvaryje, Ventspilyje, Palangoje. Pastarojoje lankiausi po labai ilgo laiko – kičinė žmonių prigrūsta Basanavičiaus gatvė tikrai kelia siaubą, o ne atsipalaidavimo pojūtį, bet šįkart gyvenome tolokai nuo centro, prie jūros, tad tų baisumų daug neteko patirti, o lietingą dieną aplankytas žiemos sodas Kretingoje paliko neišdildomą įspūdį! Ventspilis – tobulas miestas atostogoms su vaikais, pati visur aikčiojau iš nuostabos, kaip puikiai galima sukurti mažiesiems rojų žemėje. Na, bet Metų atostogomis skelbiu poilsį Aukštadvaryje ant ežero kranto – kuo mažiau žmonių, civilizacijos ir miesto šurmulio, kuo arčiau gamtos, tuo puikiau jaučiuosi.

Metų muzika. Šiemet nauja muzika visai nesidomėjau, klausiausi to, ką jau seniai mėgstu. Net galiu sakyti – myliu: Sona Jobarteh, Club 8, Devendra Banhart. Daugiausia kartų klausyta daina – Astos Krikščiūnaitės ir Subtilu-Z atliekamos Mėlynos gatvelės. Nors gal ne – telefono melodija visus šiuos metus buvo ir Metų daina skelbiama… Devendros Banhart Love Song!

Metų atradimas. Šiemet mano namai pamažu tapo vadinamosiomis miesto džiunglėmis – nuo keliolikos turėtų augalų vazonuose perėjau prie bene aštuoniasdešimt. Augalai džiugina kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, man pati geriausia meditacija yra tyliai sėdėti ir jais grožėtis. Žinoma, norint tinkamai prižiūrėti skirtingų rūšių augintinius, reikia pakankamai informacijos, tad teko gerokai praplėsti savo žinių bagažą botanikos tema.

Pradėjau gamintis kombučą! Atrandu naujus skonių derinius, mėgaujuosi fermentuotais burbuliukais.

Nusipirkau ir išmokau groti kalimba. Ilgą laiką svajojau mokėti groti kokiu nors instrumentu. Prieš kelerius metus nusipirkau ukulelę, tačiau nepavyko normaliai su ja susidraugauti. O su kalimba – pavyko! Jau išmokau neblogai kelias dainas, šiuo nuostabiu instrumentu susižavėjo ir noru juo groti užsikrėtė mano sūnus ir mano mama. Kalimbos skambesys man kažkoks mistiškai dangiškas – kartais tiesiog pirštais braukau per klavišus, grodama bet ką, vis tiek man skamba maloniai.

Jeigu kas nors būtų toks žiaurus ir iš šių trijų dalykų leistų pasilikti tik vieną, pasirinkčiau augalus, tad turbūt juos ir skelbiu Metų atradimu.

2021-aisiais visiems ir tuo pačiu sau linkiu kūrybingumo, spontaniškumo ir vidinės laisvės. Šių dalykų negali sustabdyti ar uždaryti jokie karantinai, jokios pandemijos. Būkime laisvi!

***

Pernykštė metų apžvalga – čia. O po ja rasi sąrašą ankstesnių metų apžvalgų.

Hits: 27