Min Jin Lee: Pačinko

Modzasu neįsivaizdavo, kaip visą laiką ištverti šitaip tylint, – jam būtų stigę pačinko salono šurmulio. Jis mėgo visas savo stambaus, triukšmingo verslo dalis. Tėvas, presbiterijonų kunigas, tikėjo dieviškuoju planu, o Modzasu tikėjo, kad gyvenimas – kaip šis žaidimas, kuriame žaidėjas gali sureguliuoti rankenėles, bet vis tiek tikėtis nežinomų veiksnių, kurių negali valdyti. Jis suprato, kodėl klientai nori žaisti žaidimą, kuris atrodo nesąžiningas, bet kuriame taip pat lieka vietos atsitiktinumui ir vilčiai.

Storas romanas apie korėjiečius Japonijoje. Kaip ir daugumoje šalių, ne vietinės tautybės gyventojų padėtis nėra lengva ir smagi – jie diskriminuojami darbe, iš jų vaikų šaipomasi mokykloje, jiems žymiai sunkiau prasimušti gyvenime. Gimę ir augę svetimoje šalyje, aprašomi korėjiečiai nenori grįžti į prosenelės kraštą, kuri per tą laiką, kol jie gyveno Japonijoje, iš vienos valstybės tapo dviem, nualinta karo dar labiau nuskurdo ir pailso.

Knygoje pasakojama kelių kartų istorija, žvelgiant į tą pačią situaciją iš skirtingų veikėjų pozicijų, taigi skaitytojas gauna puikią galimybę susidaryti įspūdį apie subtiliausias psichologijos įmantrybes, kaip žmonėms tie patys dalykai gali atrodyti visiškai kitokie. Pats romanas kuriamas itin paprasta, kasdiene kalba – nėra gilių išvedžiojimų, sudėtingų literatūrinių reveransų bei technikų – tiesiog iš eilės pasakojama istorija. Kaip fonas natūraliai atsiskleidžia kultūrinis Korėjos ir Japonijos peizažas, neišvengiamai lemiantis ir santykius tarp šeimos narių.

Rekomenduoju tiems, kas pasiilgo paprasto, nuoširdaus, lengvai skaitomo pasakojimo su egzotiškais rytietiškais prieskoniais, ir kurių negąsdina faktas, kad knygą sudaro šeši šimtai puslapių.

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 8.

Hits: 16