Vienatvė. Vaikystė. Pagal Rilke.

2007-08-16

Labai keistas jausmas apima, kai skaitau Rilke. Norisi kurti, nes atrodo, kad eilėraščiai sproginėja viduje kaip milžiniški sunkūs muilo burbulai, aptaškydami visą mano vidų. Bet kai pradedu rašyt, visi žodžiai atrodo lėkšti ir beprasmiški, nes jie gulasi šalia Rilkes, o šiam Poetui kaži ar kas gali bent šimtąja dalim prilygti. Ir blaškausi taip plėšoma į dvi puses… Todėl šįkart nusprendžiau kalbėti mėgstamiausiom ištraukom iš Rainer Maria Rilke Laiškų jaunam poetui.

…mylėkite savo vienatvę ir kęskite jos keliamą skausmą su dailiabalse rauda. Juk tie, kas Jums artimi, kaip Jūs sakote, yra toli, o tatai rodo, kad aplink Jus pradeda darytis erdvu. Ir jeigu Jūsų artuma yra toli, tai Jūsų erdvuma jau siekia žvaigždes ir yra labai didi; džiaukitės savo augimu, į kurį juk nieko negalite pasiimti drauge… Nueiti į save ir valandų valandas su niekuo nesusitikti – štai ką privalu pasiekti. Būti vienišam, kaip buvai vienišas vaikystėje, kai suaugusieji vaikščiojo aplink, susipynę su daiktais, kurie regėjosi svarbūs ir dideli, nes didieji atrodė tokie užsiėmę, o tu visai nesupratai, ką jie veikia.

…jeigu nėra bendrumo tarp Jūsų ir žmonių, stenkitės būti artimas daiktams, kurie Jūsų neapleis, juk dar esama naktų ir vėjų, keliaujančių per medžių viršūnes ir per daugybę kraštų; daiktų ir gyvūnų pasaulyje visur dar gausu vyksmo, kurio dalyviu Jums leidžiama būti; ir vaikai dar tebėra tokie pat, koks Jūs buvot vaikystėje, tokie pat liūdni ir laimingi, -ir kai Jūs mąstot apie savo vaikystę, tai ir vėlei gyvenat tarp jų, tarp vienišų vaikų, ir suaugusieji yra niekis, ir jų orumas yra bevertis. Todėl ir yra taip svarbu būti vienišam ir atidžiam, kai esi liūdnas: mat tas tariamai sustingęs ir be jokių įvykių akimirksnis, kai į mus įžengia mūsų ateitis, gyvenimui kur kas artimesnis nei anas antrasis, triukšmingas ir atsitiktinis momentas, kai ji mums, tarytum iš išorės atėjusi, nutinka. Juo tylesni, kantresni ir atviresni esam liūdėdami, juo giliau ir juo tvirtesniu žingsniu įeina į mus tai, kas nauja, juo geriau mes tatai perimam, juo labiau bus tatai mūsų lemtis, ir mes jai, kai ji vieną dieną “nutiks” (tai yra: iš mūsų žengs pas kitus), jausimės be galo giminingi ir artimi. O tai yra reikalinga. Reikalinga, – ir ta kryptimi palengva klostysis mūsų raida, -kad tai, kas mus ištinka, būtų ne svetima, o vien jau nuo seno mums priklausą dalykai. Tad nevalia išsigąsti, jeigu prieš Jus iškyla toks didelis liūdnumas, kokio dar niekados nebuvot regėjęs; jeigu nerimas nelyg šviesa ir debesų šešėliai slenka per Jūsų rankas ir visus Jūsų darbus. Turite galvoti, kad Jums kažkas darosi, kad gyvenimas Jūsų nepamiršo, kad jis laiko Jus rankoje; jis neleis Jums nukristi. Kodėl gi norite pašalinti iš savo gyvenimo kokį nors neramumą, kokį sielvartą, kokį ilgesį, jeigu nežinote, ką tos būsenos Jumyse nuveikia? Kam kamuojate save klausimu, iš kur visa tai gali kilti ir kur visa tai veda? Juk žinote, kad esate pereinamosiose stadijose ir užvis labiausiai trokštumėte pasikeisti.

3 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams