Verbų sekmadienis

2008-03-16

juniper.jpg„Jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą”… Vat taip!!!

Man tai visos šventės yra šventės. Tik prasmę aš suvokiu gal kiek kitaip. Iš prigimties esu individualistė, todėl į bažnyčią einu tik kai ji būna tuščia, arba kai reikia, nes kas nors tuokiasi / miršta. Ir verbos man gražios ne tos sausos pridažytos, o kaip senovėje – kadagio arba išsprogusio medžio šakelė. Nes jau taip pasiilgau žalio šviežumo ir švelnaus gležnumo. Ir jau taip labai laukiu vidinio atsinaujinimo per Velykas.

Daug tų pradžių – nuo Kalėdų kažkas iš naujo, nuo Naujųjų, nuo Velykų, nuo gimtadienio. Bet tai yra stotelės, kurios mane priverčia nuspausti stabdžius ir vairuoti toliau ten, kur sąmoningai norisi, o ne ten, kur iš inercijos riedu.

Užaugau ant asfalto, močiutes ne kaimuose, o miestuose lankydavau. Man ta gyvybė, besivystanti tiesiog akyse, gaiviai su jėga išsprogstanti iš pilkai rudos šakelės, atrodo kaip stebuklas. Nieko nebuvo, o dabar yra. Nes mirtyje snaudžia gyvenimas.

Ir kai viskas aplinkui keičia pavidalus iš sauso į sultingą, iš sustabarėjusio į lankstų liauną, iš pilko į žalią, girdžiu, kaip viduj kažkas trakšteli. Truputėlį suskausta, bet taip turi būti. Ir tada auga. Pripildo plaučius, skrandį, kraujagysles, visas visas ertmes, skalaujančias vidaus organus, neapsakomo nepaaiškinamo džiaugsmo.

Labai myliu visą pasaulį. Ir Tave.

4 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams