Vasarį žiūrėjau

2009-02-28

Moterų byla (Une affaire de femmes) – senas prancūziškas filmas su Marie Trintignant ir dešimtimis moralinių-etinių dilemų, dėl kurių galima būtų ginčytis iki nukritimo. Paremtas tikra istorija, baigiasi pagrindinės veikėjos giljotinavimu, nepatikėčiau, kad II-ojo pasaulinio metu Europoj būdavo tokių bausmių!

Hercogienė (The Duchess) – gaila, bet pasirodė tik prasta Marie Antoinette kopija. Gyvenimo istorija panaši, laikmetis ir puošmenos – irgi. Tik Antoinettės režisierė – Sofia Coppola, kuri yra emocijų perteikimo meistrė, o muzikinis to filmo takelis – geriausias pasaulyje (natūralu, kad subjektyvia mano nuomone). Na ir dar, Marie Antoinette vaidmenį sukūrė Kirsten Dunst, kuria žaviuosi (blondinė!), o hercogienės – Keira Knightley, kurios, švelniai tariant, nevirškinu (brunetė…).

Rytietiški pažadai (Eastern Promises) – visada klaikiai juokinga yra žiūrėti, kaip vakariečiai vaidina rusus, ten įmaišo dialoguose sunkiai sugromuliuojamų slavizmų, nuolat veikėjams įgrūda vodkos butelius į rankas ir panašiai.

Berniukas dryžuota pižama (The Boy In The Stripped Pyjamas) – šio filmo dėka pagaliau suvokiau tikrąjį vokiečių nacizmo siaubą. Negalėjau liautis kartoti „o siaube”, net verkiau be ašarų, tiek skaudėjo. Tarsi Benignio „Gyvenimas yra gražus”, išverstas į išvirkščią pusę. Must see.

Visas gyvenimas prieš akis (The Life Before Her Eyes) - puikiai suprantu, kad žudynės paaugliui atsinešus į mokyklą šautuvą yra katastrofiškas dalykas, bet kažkaip man šitas filmas nelabai, nelabai, nepaisant to, kad Uma Thurman neabejotinai priklauso mano mėgstamiausių aktorių elitui. Tiesiog neužkabino.

The Reader (Skaitovas) – ech, ir vėl negaliu susilaikyti nepalyginusi. Na, geresnis man anas naujas Kate Winslet filmas su Leo. Ir jau kuo toliau, tuo dažniau, man rodos, sužinojus, kad vėl tas niekad nesibaigiantis žydų-nacių konfliktas bus nagrinėjamas, vengsiu žiūrėti. Kiek gi galima?

Keista Bendžamino Batono istorija (The Curious Case of Benjamin Button) – neabejotinai įsimenamas ir nepamirštamas filmas. Savo įtikinamu tikroviškumu, kuris, aišku, nėra tikroviškas. Sesytę net privertė suvokti, kad ir mes senstam. O aš užsimaniau žūtbūt į Niujorką. Kol dar gyvenu!

Gal tai – meilė (A Lot Like Love) – graži miela, truputuką apseilėta, bet ne visiškai standartinė istorijėlė. Susižiūrėjo smagiai. Ypač kai nieko daug ir nesitikėjau.

Mongolas (Mongol) - akių pailsinimas po holivudiškų šypsenų ir odos spindesio. Stepė, smėlis, siauros akys, plokšti veidai. Kitokios gyvenimo taisyklės. Bodrovo filmas apie Čingishaną; kartais sunkoka sekti siužetą, kai visi aktoriai tokie panašūs, bet patiko.

Panikos kambarys (Panic Room) – tokio žanro (trileris!) filmus žiūriu itin retai, bet šįkart tikrai nesigailėjau. Siužetas ir įtikinama vaidyba prikaustė dėmesį, įtraukė, vertė kartu su veikėjais mąstyti apie įmanomas išeitis ir jaudintis dėl jų likimo. Net iki tokio lygio, kokį vyrai pasiekia žiūrėdami krepšinį per TV – vos ne balsu patarinėjau Jodie Foster, ką daryt, ir nervinausi, kad neklauso!

Vietos parteryje (Fauteuils d’orchestre) – miela, jauki, žvilganti prancūzišku žavesiu ir kvepianti šviežia romantika istorija, ir dar tie jų interjerai – sienos ryškių ryškių spalvų – žalios, raudonos, kaip man patinka. Lengvas filmelis, būtent kokio kartais ir reikia.

Paslaptis (The Secret) – filmas, neturintis konkretaus siužeto, tiesiog įvairių profesijų žmonės dalijasi paslaptimi, kaip pasiekti visų norų ir svajonių išsipildymo. NLP tipo pasakojimas, žiauriai motyvuojantis ir skatinantis modeliuoti dar puikesnį savo rytojų.

5 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams