Valgyk. Melskis. Mylėk. – šįkart apie filmą

2010-10-13

Valgyk. Melskis. Mylėk.Kai išgirdau, kad mane sužavėjusi Elizabeth Gilbert knyga „Valgyk. Melskis. Mylėk“ bus ekranizuota, maloniai nudžiugau, tačiau kai sužinojau, kad pagrindinį vaidmenį atliks Julia Roberts – suraukiau kaktą. Ši aktorė asocijuojasi su banaliai saldžiom Holivudo melodramom, ir mano subjektyvia nuomone kokia nors Uma Thurman, nors irgi nemažai nuvalkiota, čia būtų tikusi šimtą kartų geriau, bet juk ne aš režisierė. Kaip ir bijojau, filmas savo giluma neužkabino. Nežinau, tikriausiai būčiau žiūrėjusi kitaip, jei nebūčiau susipažinusi su knyga, ir suprantama, kad į šimtą keturiasdešimt minučių neįmanoma sutalpinti to, kas prirašyta pusketvirtame šimte puslapių, bet kai kurie dalykai, praleisti kino juostoje, kelia logikos trūkumo klausimą – tarkim, kad herojė renkasi vykti į būtent tą ašramą, nes jis priklauso jos mylimojo/buvusio mylimojo guru. Kas gi taip renkasi ašramą? Guru tema visiškai neplėtojame nei prieš kelionę Indijon, nei gyvenant joje, ir susidaro toks įspūdis, kad Liz sielos žaizdas išgydo ne kas kitas, o tik Ričardas iš Teksaso.

Tačiau reikia pripažinti, kad Julia Roberts pavydėtinai gražiai sėdi lotosu (vis viena man kirba mintis, kad Uma sugebėtų geriau), puikiai perteikia hedonistinį mėgavimąsi itališkais skanumynais (jokiais būdais neik į kino teatrą tuščiu pilvu!), bei kai kurias Gilbert mintis, kuo puikiausiai galinčias tapti gyvenimo kredo. Filmas mirga dailiais žmonėmis, dėl nuolat skirtingoje pasaulio vietoje vyniojamo siužeto koloritas tiesiog švyti, ir jei nesitiki gilios gilios gilumos, tikrai neliksi abejingas (greičiausiai turėčiau rašyti abejinga, vargu ar juosta būtų orientuota į vyriškąją giminę) įkvepiančiai filmo idėjai, kad gyvenimas anaiptol nesibaigia gražiu namu, geru vyru ir mielais vaikais, nes galbūt kaip tik Tavęs Italijoje laukia svaigūs mėgavimosi nieko neveikimu malonumai, Indijoje – pakylėjantys nuo žemės dvasiniai potyriai, o Indonezijoje – žavus brazilas, paruošęs išvyką dviems rojų primenančioje negyvenoje saloje…

P. S. Jei nieko nežinočiau apie induizmą ir jogą, filme perteikti tai praktikuojančių žmonių vaizdai siaubingai išgąsdintų – Niujorke jie atrodo kaip pamišėlių sekta, o Indijoje – kaip atgrasioj vietoj įkalintų kankinių minia. Ne kas, pamanyčiau.

15 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams