Tomas Ramanauskas, Kristupas Sabolius: Žmogus, kuris žinojo viską
Neurologija dabar pripažįsta, kad smegenų veiklos požiūriu veiksmo įsivaizdavimas ir jo gyvas atlikimas aktyvuoja tas pačias smegenų sritis. Treniruodamiesi vaizduotėje užsiimame tokia pačia veikla, kaip ir sėdėdami priešais šachmatų lentą bei žaisdami su tikru priešininku. Išmokstame savo vizijoms skirti pakankamai laiko. Pasitelkę vaizduotę galime tapti realybės nugalėtojais.
Tikriausiai negalėčiau būti profesionalia literatūros kritike, nes svarbiausias kriterijus, pagal kurį vertinu knygos gerumą – kiek ji mane paliečia ir perkeičia. Jei tema labai aktuali, nauja ir svarbi man, jei autoriaus žodžiai supurto ir priverčia mažumėlę pakeisti požiūrį į tam tikrus dalykus, tuomet esu laiminga ir godžiai sugeriu tokį literatūros kūrinį. Tuo tarpu kiti – kaip ir Žmogus, kuris žinojo viską – atrodo, profesionaliai, nebanaliai ir netgi įmantriai sudėlioti, bet nepaliečia, ir viskas!
Dažnai pasigirstantis raginimas „būk savimi“ yra gerokai pervertintas. Priešingai – ieškodamas tiesos, turi tapti kitu. Paneigdamas ir demaskuodamas save (netgi ne vieną kartą) kūrybingumas nuvalo mus nuo iliuzinių tapatybių. Ir gali būti, kad tuomet visuotinė tiesa išryškėja kaip beaitodairiškas, nors ir subjektyvus atsivėrimas.
Knygoje aprašomos garsių kūrybingų žmonių istorijos, kurios galėtų tapti inspiracija ar padėti akligatvyje užstrigusiam kūrėjui. Bėda ta, kad nieko tokio naujo ar nežinomo neperskaičiau, ir įkvėpta kokiu nors būdu nebuvau. Ir dar erzino labai mažas šriftas. Knygą suvartojau kaip kokį žurnalą – gerai akims paganyti prie kavos puodelio, bet nieko, ką po pusvalandžio prisiminčiau.
Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 7.
Hits: 0