Teatro fantomas: Vakaras su knyga

2009-12-01

Pasijuntu velniškai keistai, kai prie klausimo „ką apsirengti“ prisijungia ir „kelintą spektaklio pradžia?“: oficialus plakatas beigi festivalio organizatoriaus tinklapis (kažkodėl nukreipiantis į MySpace) kužda, kad šeštą, tuo tarpu bilietų pardavimo vieta ir ore.lt ragina neskubėti – septintą. Bet aš žinau, kuo šiais laikais geriausia pasitikėti – feisbuku! Taigi atvažiuoju prieš septynias. Trypčioju. Žvalgausi. Neturiu kur dėti rankų. Visi stoviniuoja pakankamai sausakimšoje fojė, visi be kaukių, tyras ir kultūringas būdas baciloms skraidinėti. Bet aš gripu netikiu.

Nuobodžiaudama apžiūrinėju apdarus, kuriuos kauniečiai ir miesto svečiai pasirinko šiam vakarui (darau tai pakankamai santūriai, priešingai nei viena dama, dramatiškai nužvelgusi mane nuo galvos iki kojų ir atgal). Teatrinė rūbų kultūra išsišakojusi į kelias sroves: „taip, spektaklis man yra įvykis ir todėl pasipuošiu pasidabinu“, „man su džinsais megztiniu visad šilta patogu“ bei „viešpatėliau, pilkosios masės, argi nematote, kad aš menininkas?“. Kaip vyšnia ant plaktos grietinėlės šią lietuvišką mišrainę vainikuoja Orlova su draugu modeliu ir su raudonom pėdkelnėm ir su lengvais pavasariniais bateliais – va čia tai tikras senas geras ir teisingas požiūris į teatrą, anksčiau visuomet damos persiaudavo savo aulinukus, o dabar? Dabar gi pusė publikos apskritai pasivargino nusivilkti paltukus ir striukytes – tarsi paslapčia kuždėtų: ai, mes čia greitai, tik spektaklį pažiūrim ir varom, kam gaišti laiką nusi/apsi-renginėjimams?

Deja, greitai nepavyksta – pradžia vėluoja valandą. Užtai vaišina vynu. Baltu ir raudonu. Šalia manęs stovinčios merginos šių vaišių priežasčių interpretacijai skiria du variantus: arba kad nepyktume, jog šitaip vėluoja, arba kad spektaklis apsvaigusia galva labiau patiktų. Jos apskritai labai jaudinasi, kad joms gali nepatikti – sako, juk tada būsime iššvaisčiusios net ne dvi, o tris savo gyvenimo valandas! Bet patiko. Plojo net atsistojusios.

Patiko ir man.

Prisipažinsiu, pažintį su „Meistru ir Margarita“ pradėjau netinkamu būdu – iš pradžių pažiūrėjau dešimties serijų filmą, paskui ėmiausi knygos. Taigi skaitydama jau tariamai žinojau, kaip atrodo veikėjai, kaip Katinas laiko šakutę ir kaip Margarita skrenda. Žinoma, filme netilpo visko tiek, kiek knygoj, ir man vis knibždėjo klausimas, kiek to gėrio tilps į pusantros valandos spektaklį. Na, režisierius Vidas Bareikis sakė, kad jis žiūri į veiksmą iš Volando perspektyvos, o paminėjus Volando vardą man pirmiausia atmintin iškyla ta scena teatre su žarstomais banknotais ir dalijamais dailiais drabužiais, vėliau virstančiais nieku. Bet jos spektaklyje nebuvo. Ir iš viso Volando man buvo žiauriai per mažai – akcentuojamas Katinas ir Meistras su Margarita, na taip, Katino lūpomis dažnai skambėjo Mesiro tiesos, bet pats Bareikis kaip asmenybė man toks volandiškas (daug labiau, nei katiniškas), tai atrodo, kad galėjo būti daugiau. Tačiau. Patiko.

Meistriškai keičiama scenografija. Plevenanti mistika. Tobuli persikūnijimai iš vieno veikėjo į kitą. Įtikinanti meilė. Makabriškai žaismingas lėlių teatras. Originalių sprendimų pliūpsniai. Nuoširdumas su žiūrovu.

Pasak vienos teatro kritikės, geriau Vidas Bareikis pats nevaidintų, jei jau režisuoja, nes tuomet aiškiau atsiskleistų jo braižas ir panašiai, bet aš, būdama arši tauraus individualizmo šalininkė, su tuo griežtai nesutinku: kad ir koks geras būtų aktorius, kad ir koks geras būtų režisierius, vis viena pirmasis neperteiks antrojo minties taip tobulai, kaip jis buvo sumanęs, vis viena pridės kažką savo, tuo galbūt praturtindamas personažą, tačiau tuo pačiu pakeisdamas režisieriaus idėją. Todėl manau, kad yra nuostabu, kai pats gali ir režisuoti, ir vaidinti.

O be velniškų Volando burtų visgi neapseita – jei pradžioje jis kūrė technines kliūtis renginiui neprasidėti, spektaklio metu išvertė taurę su krauju (?!) ir aktorius turėjo surinkinėti lašų likučius nuo grindų, tai pabaigoje rūbinėje nuo pakabų nuslinko dauguma striukių ir paltų, kilo mažas mielas chaosėlis – svarbu parodyti ne numeriuką, o kuris rūbas ant grindų yra Tavasis!

O šiuo spektakliu prasidėjo festivalis „Teatro fantomas“, ir nuo šiol kiekvieną mėnesį iki pat vasaros neįprastose Kauno erdvėse karaliaus teatras; artimiausias renginys – Atviro rato monospektakliai klube UPS gruodžio 18-tą. Pasikultūrink!

9 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams