Sraigė

2008-07-22

snail.jpgTikras momentas, vienintelis, kuris yra realus – čia ir dabar. Po valandos aš galiu būti persigalvojusi dėl to, ką parašiau, ateities spėjimu neužsiimu. Kas gali būti absurdiškesnio, nei priesaika mylėti visą gyvenimą? Kokias garantijas gali duoti savo jausmams? Veiksmams – galbūt. Jei aplinkybės susiklostys palankiai, šįvakar galim tartis susitikti.

Žibėk žibėk, mažoji žvaigždele, dabar Tavo akimirka! Nesakau, kad po minutės jau bus per vėlu, bet kodėl nepasidžiaugus ir dabar, ir paskui, užuot tik vėliau?

Nuolatinis laikinumas tvyro kaip liaunas voratinklis tarp pirštų, pulsuoja karštom srovėm ir virpa nuo tikrumo svorio. Niekuo nesiruošiu Tavęs įtikinėt, nereikia įrodymų ir isterijos, argumentų ir balso. Nes – pliumpt – ir nebėra akimirksnio, ir viskas vėl aukštyn kojom arba lygiai taip pat.

Todėl mes skraidom langus skersvėjams atvėrę, glostom nuogas nugaras vienas kitam per miegus, kraustom apdulkėjusias knygas iš kambario į kambarį. Daug čiaudom, nelinkėdami sveikatos. Ir iš vieno žvilgsnio viskas aišku. Nes jis skimbčioja čia ir dabar.

11 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams