Saul Bellow: Hercogas

2012-02-23

Saul Bellow HercogasJis dabar subrendęs vyriškis, ir jeigu tik sugebės, turi pamėginti susitvarkyti gyvenimą. Bet jis vis tiek nepamiršo savo motinos seilių kvapo ant nosinės tą vasaros rytą, tos žemos plynos stotelės Kanadoje, juodos geležies ir blizgančio vario. Visi vaikai turi skruostus ir visos motinos paseilinusios švelniai juos valo. Tie dalykai arba yra svarbūs, arba nėra. Tai priklauso nuo bendros padėties. Šitie ryškūs prisiminimai tikriausiai yra proto pakrikimo simptomai. Į nuolatinę mintį apie mirtį jis žiūrėjo kaip į nuodėmę. Tempk savo vežimą ir savo plūgą per mirusiųjų kaulus.

Geriausias Nobelio premijos laureato kūrinys, tačiau kažkaip labai ilgai man skaitėsi. Tikriausiai dėl to, kad nesužavėjo. Tuo metu, kai skaitai, atrodo visai nieko – ir minčių neblogų pamėtyta, ir charakteriai nepaprastai įtikinami, ir siužetas įvairus, tačiau kai padedi knygą, kitą kartą vėl jos imti į rankas netraukia. Tai taip tąsiausi, tąsiausi, kol pagaliau įveikiau.

Vadinasi, yra taip, galvojo Hercogas, pripažindamas, kad visatą įsivaizduoja elementariai: sprogsta žvaigždės ir atsiranda pasauliai, susidaro nematomos traukos, kurios išlaiko kūnus orbitoje. Astronomai viską pavaizdavo taip, lyg kolboje būtų supurtytos dujos. Paskui, po daugelio bilijonų metų, šviesmečių, atsiranda šitas vaikiškas, bet anaiptol ne toks nekaltas padaras su šiaudine skrybėle ant galvos, krūtinėje turi širdį, šiek tiek tyrą, šiek tiek niekšišką, ir mėgina pats susidaryti bent miglotą šio didingo voratinklio vaizdą.

Nuobodžiausios knygos vietos – pagrindinio veikėjo rašomi laiškai, o jie užima turbūt gerą trečdalį kūrinio. Dar kai rašoma buvusioms žmonoms, tėvams ar draugams, tai nieko, nes padeda papasakoti subjekto patirtis, nuomonę, išgyvenimus, tačiau kai kreipiamasi į kadaise gyvenusius filosofus, tam tikrų miestų merus, mirusius garsius mokslininkus ir panašius nesusijusius asmenis, iš nuobodulio norisi kaukti. Nežinau, ar tokiu būdu norėta perteikti lengvą pagrindinio veikėjo pamišimą, ar autoriaus erudiciją, bet man tai nepatiko.

Jo egzistavimas buvo toks keistas, kad jis nenorom turėjo jį suvokti – nekantrus, liūdnas, fantastiškas, pavojingas, beprotiškas ir iki pat grabo lentos „komiškas“. Viso to pakanka, kad imtum prašyti Dievą išvaduoti tave nuo tos didžiulės, kaulus laužančios naštos – asmenybės bei jos tobulinimo – ir paskirti tau, nevykėliui, kokį nors primityvų gydymą. Bet toks jau yra šiuolaikinis ir kone visuotinai priimtinas požiūris į kieno nors pavienį gyvenimą. Anot šio požiūrio, pats kūnas, dvi rankos ir vertikalus liemuo, yra prilyginamas kryžiui, ant kurio tu kenti sąmoningumo kančias bei savo vienišumą.

363 gana nuobodūs, nors stilistiškai nepriekaištingi puslapiai.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams