Saldus komercinis intymumas

2009-01-16

Kartais man atrodo, kad šitas gyvenimas man buvo įteiktas kaip prizas už viską, ką gero pasauliui padariau praėjusiuose gyvenimuose. Užtat galiu niekuo nesirūpinti, nei savim, nei tuo labiau kitais, nes man tokios tarsi niekad nesibaigiančios atostogos. Nešiojuosi pilną skraitą valentininių širdelių ir lipnių šypsenų, žarstau dešinėn kairėn, klumpa meilės išsiilgusieji man po kojomis, baik spoksot po sijonu, neverk, kai skaudžiai užminu, aš tiesiog nebežiūriu žemėn. Šiame gyvenime aš jau ne gailestingoji sesuo, atsiprašau. Aš tik savo brolio ir sesers sesuo. Daugiau niekieno, absoliučiai. Sesuo.

Dar niekaip nesuvokiu vieno dalyko, kai per filmus (paskutinį kartą mačiau per House’ą ir Lūpdažių džiungles, vienas už kitą kultinesni serialai) reikia greitai pasimylėti, nes tai vyksta darbe arba koks nors ten vyras turi grįžti, kokių velnių reikia nusirengti marškinius ir kitus viršutinius drabužius? Kokią įtaką jie daro, išskyrus tai, kad užtrunki, kol nusivelki, o po to vėl apsivelki? Jeigu teisingai suprantu, kai eini greituko, jau būni pakankamai susijaudinęs, kad apsieitum be visų glostinėjimųsi ir panašiai, ne? Nežinau, mane tokios scenos iš karto suerzina, nes netikroviškos, atrodo, kad aktoriūkštis tenori savo pilvo raumenimis pasipuikuoti, arba kad jie būtent siekia būti aptikti daktaro House’o.

Taipogi man neduoda ramybės klausimas, kokį procentą mano skaitytojų sudaro nepilnamečiai, nes jau penkioliką kartų planavau savo nuomonę apie biseksualumą kaip aukščiausią humaniškumo formą parašyti, bet nenoriu jaunų protų savo nesąmonėm traumuoti. Tai ir nerašysiu tikriausiai. Nes vienas sugadintas gyvenimas jau yra daug.

11 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams