Ruošiu atsargas žiemai

Kolegė, grįžusi po keleto savaičių atostogų, sako, kad jos pirštai neklauso, kai reikia šiandienos datą rašyti. Nes jau labai didelė. Vienuolika dvidešimt šeši. Laikrodžiai įkaitę raudonuoja, kalendoriaus lapeliai nuo savo svorio plyšta. Gerus dalykus noriu užkonservuoti sandariuose stiklainiuose.

Bandau tai darydama maigydama kad ir šį įrašą. Stengiuosi įrodyti tái PinkCity, kuri gyvens vietoj manęs po dviejų ar penkių metų, kad bliamba kaip viskas gerai, žinok. Ne savaime suprantamas gėris, ne, tai dvidešimt penkis metus išlauktas išsvajotas triukšmas, viltis apie kurį kirbėjo kartais giliai pasislėpus, kai dantys ciniškai šiepėsi linkint greičiau atsimerkti toms įsimylėjėlių porelėms besilaižančioms parkuose (ar jie kada liausis?), kai plakdavo liežuviais bobos apie vyrukus, kurie palikę ką tik pagimdžiusias jaunas žmonas pas dar jaunesnes cypsinčias gražuoles skubėdavo. Ir man taip mielai viską vainikuodavo Johnny Borrell‘io niūniuojamas himnas Who Needs Love, kad ta vargšė viltelė nedrįsdavo išsiduoti.

Bet tada su trenksmais ir proto užtemimais mano gyveniman įžygiavo Jis, ir jau niekada nebus taip, kaip buvo… Pražydo pakvipo pasklido išsikerojo Viltis, sukiojasi man aplink galvą džiūgaudama: see? see? Ir pildosi savim gėrėdamasi.

Sugebėk tai suvokti po keleto metų, prašau.

Hits: 0