Rugpjūtį skaičiau
Javier Sierra „Paslaptingoji vakarienė”
Paukščiai neatskleidžia mums savo skrydžio paslapties, vanduo patikimai saugo, iš kur atsiranda jo begalinė jėga… O jei sugebėtume paversti tapybą gamtos atspindžiu, argi nebūtų teisinga įkūnyti joje didžiulę galią saugoti informaciją? Gėrėdamasis tapybos darbu visuomet atmink, kad prisilieti iš prakilniausiojo iš menų. Niekuomet neapsiribok išore: įsiskverbk į vaizdą, judėk tarp jo dalių, atrask nematomas erdves, iššniukštinėk užkaborius… tik šitaip suvoksi jo tikrąją prasmę. Bet perspėju tave: tam reikia daug drąsos.
Mika Waltari „Keturi saulėlydžiai”
Baisu suvokti, kad esi pasirengęs ir jau subrendęs – žinoti neturįs nieko taisytina ir nebematyti gyvenime nieko siektina. Manau, žmogus miršta tą akimirką, kai jaučiasi pasirengęs, nors kūnas miršta vėliau. Todėl sutikęs žmogų, tvirtai įsitikinusį savo reikalo ir pažiūrų teisingumu, visokeriopai apsisprendusį ir nusistačiusį, tarsi pajuntu keistą mirties dvelksmą. Bet gal tai tik pavydas, nes pats dar nebuvau niekuo tvirtai įsitikinęs, nesutikau nieko neabejotina ir daug kas manyje sakytum nesunokę, nebrandu ir neužbaigta.
Candace Bushnell „Seksas ir miestas”
Yra blogesnių dalykų, negu būti trisdešimt penkerių netekėjusia niujorkiete. Pavyzdžiui – būti dvidešimt penkerių netekėjusia niujorkiete.
Pereinamojo amžiaus ritualą reta moteris norėtų pakartoti. Per jį miegama su netinkamais vyrais, vilkima netinkamais drabužiais, gyvenama su netinkama kambario drauge, kalbama ne tai, kas reikalinga, tuo laiku esi ignoruojama, atleidžiama iš darbo, į tave nerimtai žiūrima ir apskritai elgiamasi kaip su šiukšle. Bet jis būtinas.
Ernest Hemingway „Turėti ir neturėti”
– Ar jūs seniai pamišęs?
– Man rodos, visada toks buvau, – pasakė Spelmanas. – Aš jums sakau, kad tai vienintelis būdas mūsų laikais būti laimingam. Kas man rūpi, koks „Duglas Ierkraft” akcijų kursas? Kas man rūpi, koks Telefono-Telegrafo kompanijos akcijų kursas? Tai manęs neliečia. Aš pasiimu vieną jūsų knygų arba geriu, arba žiūriu į Silvijos fotografiją ir esu laimingas. Aš kaip paukštis. Dar geriau, negu paukštis…
Salman Rushdie „Paskutinis Mauro atodūsis”
Bet aš vis dar norėjau tikėti tuo, kuo tiki mylintieji: kad pati meilė vertesnė už visas alternatyvas, nors ji būtų be atsako arba nugalėta, arba beprotiška. Norėjau įsitverti dvasiškai suvienijančios meilės kaip lydinio įvaizdžio, kai mūsų geroji negryna, mišri, jungiančioji pusė triumfuoja prieš tai, kas mumyse vieniša, izoliuota, asketiška, dogmatiška, gryna; meilės kaip demokratijos, kur principas „žmogus – ne sala”, „du – jau draugija”, Daugis nugali švarutėlius, niekingus, apartheidinius Vienius. Nemylėjimą bandžiau vaizduotis kaip aroganciją, nes juk būtent nemylintys laiko save pilnatviškais, visa reginčiais ir visa išmanančiais. Mylėti – vadinasi, netekti visagalybės ir visažinystės. Per neišmanymą pasineriame į meilę, mat ji ir yra tarsi nėrimas. Užsimerkę šokame nuo uolos vildamiesi minkštai nusileisti. Minkšta būna ne visada, bet vis dėlto, sakiau aš sau, be to šuolio nėra jokio gyvybingumo.
Hits: 2