Priimti ir mylėti tai, kas sava. Arba keisti, jei įmanoma ir yra noro

2009-05-12

Va, jau geri trys mėnesiai, kaip galiu girtis skambiu bedarbės vardu. Esu minėjusi, kad laiko nešvaistau, smaginuosi, tobulinuosi, bendrauju, va praėjusią savaitę buvau trijų dienų mokymuose tokiuose, ai nu ten apie pasitikėjimą (s)avimi ir panašiai, tai va įstrigo vienos merginos (gal moters, nežinau, nuo kada reikia kaip vadinti – kuo daugiau man metų, tuo labiau tą ribą tarp merginos/moters atitolinu) prisipažinimas, jog ji gėdijasi pasakyti, kad yra bedarbė. Man sunku profesionaliai nuslėpti emocijas, tai šįkart net žagtelėjau. Puiki protinga simpatiška (gal visgi) moteris, turi šeimą, augina sūnus, dirbo vienoje gerai žinomoje didelėje kompanijoje, elementariai mažino etatus, jos kolegė – geriausia šefo žmonos draugė, tai natūralu, kad iš dviejų pasirinko atleisti ją. Ir ką? Gėdytis? Ko?

Paskui prisiminiau, kaip rašiau apie kontrolės lokusą. Na ten kad vieni visas kaltes suverčia išorei – aplinkybėms, situacijai, kitiems žmonėms ir panašiai, o antrieji (tie jau atseit kaip aš, gerieji) – prisiima atsakomybę sau ir jaučiasi savo gyvenimo viešpačiais. Na ir va, prašau, vidinio lokuso turėtojos pavyzdys! Še į akis, psichologe!

Ir tada aš galvoju toliau. Nu bliamba. Tikrai gyvenime yra begalė dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso. Elementariai vieni gimstam turčių šeimoje, kiti gamyklos darbininkų, trečius motinos bomžės palieka laiptinėj. Ir krizės priežasčių sau vienai ant pečių nesusikrausiu, būtų pernelyg egoistiška. Bet tai aš tuos dalykus ir priimu kaip neišvengiamus bei nuo manęs nepriklausančius, priešingai nei (gal visgi) moteris, apie kurią ši visa istorija. Daug ko galiu gėdytis – savo tautos bruožų, stereotipų apie kauniečius, anekdotų apie blondines (nors ne, šitas variantas netinka, plaukus galiu persidažyt. Bendrai ir iš Kauno galiu išvažiuot. Net iš Lietuvos. Daug ką, pasirodo, galiu keisti. Ech). Visgi tuos dalykus, kurių negaliu pakeisti, pripažįstu, priimu, nes vis viena su jais tenka gyventi. Tai geriau draugiškai. Ir čia jokia ne saviapgaulė. Tai realizmas. Taip, esu bedarbė, bet dėl to aš nekalta, ir dabar žiūriu, ką iš šios situacijos galiu išspausti geriausio. Arba, kai situacija man ims įkyrėti bei kelti nuobodulį, kaip galiu ją pakeisti. Ir jei negalėsiu pakeisti dėdama visas pastangas, o paprasčiausiai dėl nepalankių aplinkybių, vis viena draugiškai su ja gyvensiu. Nes gi čia mano situacija!

Dar man visada būna keista, kai žmonės gėdijasi ligos arba šeimos nario savižudybės. Tai čia net neturiu ką komentuoti.

19 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams