Nikos Kazantzakis: Graikas Zorba

2018-06-05

Nikos Kazantzakis Graikas ZorbaSenasis pasaulis yra akivaizdus, aiškus kaip ant delno, tvirtai nusistovėjęs. Mes gyvename jame ir kiekvieną akimirką su juo kovojame. Jis yra. Būsimasis pasaulis – dar negimęs, neapčiuopiamas, takus. Jis susideda iš medžiagos, iš kurios gimsta mūsų svajonės. Jis – kaip debesis, kurį iš vienos pusės į kitą gainioja vėtros, – meilė, neapykanta, vaizduotė, atsitiktinumas, Dievas, – čia jis tamsesnis, čia šviesesnis, nuolatos besikeičiantis ir besimainantis… Netgi didžiausias pranašas žmonijai gali duoti daugių daugiausiai tik šūkį, ir juo tas šūkis miglotesnis, juo didesnis pranašas.

Kažkada seniai seniai Muzikiniame teatre žiūrėjau miuziklą Zorba, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Vladas Bagdonas, bet atsimenu tik tai, kad jis, toks jau nelabai jaunas, taip energingai šoko. Dabar perskaičiau romaną ir, tikiuosi, iš jo atminty išliks šis tas daugiau. Nes graikas Zorba – ne tik knygos personažas, bet grynakraujis šviežio tikro ir natūralaus gyvenimo prototipas, žmogus, kurio manyje galėtų būti daugiau; to kasdien mokausi, kaip ir romano pasakotojas. Nerealiai pasiilgau Graikijos – tokios pirmapradės, su alyvuogėm ir feta, su jūra ir baltais namais, su basais žmonėmis ir tingiomis jų šypsenomis.

Šitaip atsiranda stebuklai. Tu jau esi pastebėjęs, Zorba, kad jeigu laikai lęšį prieš saulę ir surenki jos spindulius į vieną tašką, tai tas taškas greit užsidega. O kodėl? Todėl, kad saulės energija ne išsklaidoma į visas puses, o sukoncentruojama į tą vieną tašką. Lygiai taip pat yra ir su žmogaus protu. Tu gali daryti stebuklus, jeigu nukreipsi savo protą į vieną vienintelį, visada tą patį tašką.

Romane priešpastatomis dvi realybės: pasakotojo, kuris daug skaito ir rašo, mąsto ir kalba, leidžia laiką vienišas su savo svajonėmis, laiškais ir prisiminimais, bei Aleksio Zorbos, kuris įkūnija buvimą čia ir dabar – jei valgo, tai mėgaujasi maistu, jei dirba, tai iki devinto prakaito, jei bučiuoja moterį, tai taip, tarsi ji būtų vienintelė ir nuostabiausia pasaulyje. O jei šoka, tai šokiu gali papasakoti daugiau bei bet kokiais žodžiais. Knyga nuostabi, absoliučiai rekomenduoju.

Zorbos nuomone, žmogaus tikslas yra materiją paversti džiaugsmu. Kiti sako – intelektu. O juk, gerai pažiūrėjus, ir vienu, ir kitu atveju išeina tas pat. Bet kodėl? Ir kam? Kai kūnas suyra, ar lieka dar koks pėdsakas iš to, ką mes vadiname siela? O gal nebelieka, ir mūsų nenumaldomas nemirtingumo troškulys kyla anaiptol ne iš to, kad mes patys esame nemirtingi, o veikiau iš to, kad tą trumpą kaip atodūsis savo būties tarpsnį tarnaujame kokiam nemirtingam pradui?

Mano vertinimas – dešimtbalėje skalėje: 9.

Nėra komentarų

Komentarų dar nėra. Nori būti pirmas/-a?

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams