Liepą skaičiau

2009-07-31

Ray Bradbury „451° Farenheito”
Spalvotiesiems nepatinka Mažasis juodukas Sambo. Sudeginkim ją. Baltiesiems nesmagu skaityti Dėdės Tomo trobelę. Sudeginkim ją. Kažkas parašė knygą apie tabaką ir plaučių vėžį? Tabako augintojai skundžiasi? Sudeginkim tą knygą. Ramybės, taikos, Montegai. Atsisakykime kovos. Geriausia – ją į krematoriumą. Laidotuvės – liūdnos ir pagoniškos? Ir jas panaikinkime. Penkios minutės po mirties – žmogus jau pakeliui į Didįjį kaminą, krematoriumai visoje šalyje aprūpinti sraigtasparniais. Dešimt minučių po mirties – žmogus jau virtęs juodų dulkių dėmele. Nesiginčykim dėl asmeninių paminklų. Pamirškim. Sudeginkim visus, viską sudeginkim. Ugnis skaisti ir švari.

Kaori Ekuni „Žvaigždės mirga”
- Žinoma, supranti, kad pagimdžiusi vaiką turėsi jį užauginti. Juk vaikas – ne šuo. Jo neatsikratysi, kai nusibos ar apsunkins gyvenimą.
- Negražu taip kalbėti apie šunis.

Andrej Turgenev „Arkašono mėnuo”
Į kitus gyvenimus žvilgteli priešokiais. Tarsi paėmei knygą ir žvilgtelėjai, kas ten darosi herojui pirmame, penktame, dvidešimtame, šimtajame, dušimtajame, du šimtai pirmame ir du šimtai aštuonioliktame puslapiuose. Žvelgi ten, kur styro pranešimų ir susitikimų žymekliai. O savąją ne tik skaitai nuosekliai – ji, tavo skaitoma, tavimi ir rašoma.

Milanas Fiuštas „Mano žmonos istorija”
O dabar noriu pasakyti štai ką: laimė yra ne kas kita, kaip didžiausias savimeilės triumfas, didžiausias jos paglostymas, tačiau be užsimiršimo jos negalima nė įsivaizduoti. Iš dalies dėl to ir pacitavau Gregorio Senderso laišką, nes ten kaip tik apie tai rašoma – kaip svarbu žmogui išsivaduoti pačiam nuo savęs. Tada aš taip ir gyvenau. Tarsi manęs pasaulyje nebebūtų. Ir buvau laimingas.

Džonas Steinbekas „Mūsų nerimo žiema”
Juk mes nieko nežinom apie kitus žmones. Geriausiu atveju laikom juos panašiais į save. Dabar, sėdėdamas savo Kampe, savo užuovėjoj, ir žiūrėdamas, kaip budrių žibintų šviesoje rieda nuo juodo dangaus patamsėjusios potvynio bangos, svarsčiau, ar visi žmonės turi savo Kampą, ar visiems jo reikia, o gal reikia, bet neturi. Esu sutikęs žmonių, kurie žvelgia įbauginto žvėries žvilgsniu, tarytum ilgėtųsi ramios, nuošalios vietelės, kur sielos virpesiai nurimsta, kur žmogus lieka vienui vienas ir gali pats savyje susivokti.

Markus Orths „Katalina”
Jis stebėjo civilių žmonių gyvenimo kasdienybę, vyrus ir moteris, kurie savo gyvenimą skirstė kaip daržą į lysves, tvarkingas, išravėtas, lygiai sugrėbstytas; čia buvo vestuvės ir vienas kitam duodamas pažadas, buvo namas, kuriame apsigyvendavo dviese, gyvenamoji vieta, dalijusi gyvenimą į dvi dalis, buvo darbas, kurį reikėjo atlikti, buvo vaikai, kurie kartais gimdavo, ir visa tai šildė įprastumo saulė. Žmonės gimdavo, valgydavo, dirbdavo, gimdydavo vaikus, žįsdavo ir mirdavo. Nors ir kaip Franciskas stengėsi šitai laikyti niekingais dalykais, nors ir kaip niekino šitą beprasmišką tvarką, ji vis dėlto turėjo magiškai raminamą poveikį…

4 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams