Laiškai ateities sau

2008-07-01

burbulas.jpgTais gūdžiais laikais, kai turėjau popierinį dienoraštį, kurį skaitydavau ašai viena, gimtadienių proga praktikavau mielą dalyką – rašydavau laišką sau į ateitį, ir perskaitydavau jį per ateinantį gimtadienį. Tai leido aštriau suvokti, kaip viskas keičiasi ir kaip lieka taip pat. Laiške spėliodavau, kaip man seksis po metų, ko iš savo smulkių planelių būsiu pasiekus, dalindavau patarimus, kad reikia džiaugtis gyvenimu ir t.t. Vėliau skaitydama tuos laiškus pati sau atrodydavau naivi ir nepatyrus, ir taip vis kasmet vėl ir vėl. Labai žavu.

Kadangi dalykai, kuriuos norėčiau pasakyti sau, yra labai intymūs, į viešąją interneto erdvę jų netransliuosiu. Dabar man pakanka paskaityti pernykščius savo tinklaraščio įrašus, kad prisiminčiau, kaip tuomet mąsčiau ir ko vyliausi. Viskas pavyko labai gerai. Tiesiog šaunuoliškai. Taip ir toliau.

Tik pažiūrėjęs į nepažįstamus arba seniai matytus savo bendraamžius suvoki, kad sensti. Ir kad tie dvidešimt šeši metai, kurie būnant šešiolikos atrodė senatvė, nėra jau taip blogai. Ir daug kitų suvokimų ateina. Reikia tik leisti jiems plūduriuoti ant minčių stiebelių. Smulkmenos ir detalės, išsibarsčiusios ant rožinio miesto grindinio, susijungia į mieliausią koliažą, taukšteliu sau delnu per kaktą ir nusistebiu – kaip anksčiau galėjau nepastebėti?! Viskas visada sutvarko taip, kaip geriausia. Šimtu procentų patikrinta.

Tai yra svarbiausia žinia, kurią noriu perduoti sau į ateitį. Bet tikriausiai po metų tuo būsiu ir dar su kaupu įsitikinus. Oi…

9 komentarai (-ų)

Pasisakyti

RSS šaltinis šio įrašo komentarams