Vasaros diena

Ech Jūs mano vasaros rytai, kas gali būti geriau – pabundi, kai spinduliai kutena blakstienas, jokių striukių, jokių aulinių batų, ir gatvėn. Nuo žemės truputį garuoja vėsa, kiemas pilnas mašinų – niekam nereikia į darbą. Artėjant vidurdieniui traukia medžių šešėliai, saldus pavėsis. Ir viskas lėtai lėtai, tingiai ir ramiai. Pirštų galiukais. Plevesuoja sijonai, šiugžda suknytės. Vyrai dūsauja, traukia baltas nosinaites kaktoms nusišluostyt. Karštis plūduriuoja ore, savim besimėgaudamas. Late lauko kavinėj, sumuštiniai pievoj, čirškia gardėsiai miške. Laikas persunktas atvirumo – basos pėdos žolėje, atlapoti langai, tikros šypsenos. Išplauk kartu su manimi, meile. Nelaikom rankų kišenėse, nemaunam jų į pirštines, susikimbam pirštų galais. Išbraidom jūras, išnaršom dangų, paliekam ten savo pūkinių svajų pėdsakus. Per karšta galvoti, per daug gera neskraidyti. O, jūs mano vasaros pavakarės, su čirpiančiais žiogais, užmirštuoliais drugiais ir sunkiom bitėm, ramunėm rugiagėlėm aguonom. Dulkini vieškeliai, vėsios samanos, geriau eisiu basa. Slogios mintys atostogauja kažkur šiaurėj, ir mano juokas toks nenuilstantis. Kvepia žydinčiom liepom, žinai, kaip dievinu alėjas. Užmigti neužsiklojus, sapnuoti lengvybę, ir vėl kutena blakstienas…